Įslaptinta 2 (Baigta)

59

Kelias buvo tolimas todėl gazas iki dugno. Galiausiai privažiavau sandėlius. Palikau motociklą vos ne vidurį kelio ir nulipusi patraukiau iėjimo link. Aišku mane sustabdė ginkluotas vaikinas.
-Ir kas gi tu būsi?-jis pašaipiai paklausė.
-Tavo baisiausias košmaras, o dabar traukis,-visiškai neturėjau nuotaikos kažką daryt.
-Atleisk lėlyte, bet nieko nebus, patarčiau tiesiog važiuot iš čia.
-O kas jei ne?-sukryžiavau rankas ant krūtinės.
-Tuomet žvalgai turės teisę tave nušaut lėlyte,-jis nusišypsojo greičiausiai tikėdamasis, jog išsigasiu. Staigiai užsimojau ir trenkiau jam į snukį.
-Niekas manęs nevadins lėlyte,-iš už kampo išlindo ginkluoti vyrai, visi nutaikę savo šautuvus į mane.
-Ikliuvai,-nusišypsojo tas apsauginis su kraujuojančia nosimi. Lėtai pakėliau rankas supratus, kad jų čia per daug o be to, nenoriu žudyt Drėjaus vyrų. Kažkoks vaikinas apėjo man už nugaros ir užlaužė ranką už nugaros. Su ginkluota palyda buvau nuvesta į rūsį, pririšta prie kėdės, iš manęs buvo atimti ginklai ir buvau palikta laukti. Išsitraukiau peilį, nes tie kvailiai ne viską atėmė. Nupjoviau virves ir pradėjau vaikščioti po kambarį. Kolidoriuje išgirdau balsus.
-Ji pasirodė kieme ir mes ją atvedėm čia nes ji atsisakė išvažiuot,-girdėjau kažkokio vyro balsą.
-Gerai, tuoj išsiaiškinsim su ja,-pasigirdo Drėjaus balsas. Nusišypsojau ir nuėjau prie durų, kad kai jas atidarytu nematytu manęs. Po minutės durys atsidarė o aš tik dar labiau išsišiepiau.
-Galiu prisiekt, kad ją palikome čia,-pradėjo teisintis vyras. Jiem priėjus arčiau kėdės, paspyriau duris ir jos su trenksmu užsidarė atkreipdamos vyrų dėmesį.
-Pasiilgai manęs?-paklausiau sutrikusio Drėjaus.
-Velniuk?-jis netikėjo savo akimis.
-Tai ne, angeliukas,-pašaipiai pasakiau
-Bet man sakė, kad tave rado negyvą,-jis vis dar stovėjo ir nejudėjo.
-Nejaugi tas idiotas nepaskelbė žinios, kad grįžtu į verslą?-apsimečiau supykusi. Vaikinas stovėjas šalia Drėjaus buvo visiškai pasimetes.
-Susipažink, Deabrua,-Drėjus pasakė ir vaikinuko akys išsipūtė.
-O dabar dink man iš akių,-piktai pasakiau ir jis pasišalino.
-Turi daug ką papasakoti,-Drėjus priėjo prie manęs ir apsikabino.
-Gerai, bet pirma, ar mano kambarys vis dar egzistuoja?
-Ten kur ir palikai,-Drėjus nusišypsojo ir mes išėjome iš rūsio.
-Tai tada susitiksim pas tave kabinete,-pasakiau ir nuėjau savo kambario link. Persirengiau į paprastus šortus ir maikutę, padėjau telefoną krautis ir nuėjau Drėjaus kabineto link. 

Šnekėjom visą dieną, vidurnaktį nebeišlaikiau ir užmigau krėsle Drėjaus kabinete. Pabudau kai pajaučiau dvi rankas pakeliant mane.
-Nešdinkis iš čia, Enzo, eik pas savo kekšes,-sumurmėjau miegodama.
-Wow, nusiramink, aš ne Enzo,-pasakė žmogus kuris mane nešė ir aš staigiai prasibudinau, trenkiau vaikinui į nosį ir atsistojau ant žemės.
-O dieve Tomai,-lengviau atsipūčiau kai atpažinau vaikiną.
-Atleisk jei išgazdinau.
-Ne tai tu man atleisk,-pamačiau iš jo nosies bėgantį kraują.
-Čia niekis,-atsakė vaikinas nusivalydamas kraują.
-Gerai, aš einu,-pasakiau ir nuėjau į sav kambarį. Visi miegai jau buvo išsisklaidę todėla pasiėmiau telefoną ir jį ijungiau. Krūvos praleistų skambučių ir žinučių, nekreipiau į jas dėmesio ir tiesiog nuėjau į socialinius tinklus. Nepajutau kaip naršydama telefone užmigau.

Mane pažadino šurmulys už durų. Nepatenkinta išlipau iš lovos, galvą skaudėjo todėl nesugebėjau blaiviai mastyti. Užsidėjau juodus plėšytus džinsus, pilką maikutę nedengiančią mano pilvo ir sportbačius. Isidėjau telefoną į galinę džinsų kišenę ir išėjau iš kambario. Kolidoriuje lakstė žmonės visi ginkluoti ir visi skubėjo lauko durų link. Sutrikusi apsidairiau ir grįžau į kambarį.