Įslaptinta 2 (Baigta)

48

Vos pamates mane jis nusišypsojo ir ištiesė rankas taip kviesdamas apsikabinti. Priėjau prie jo ir nedvejodama apsikabinau. 
-Laba diena, Neikantai,-atsitraukiau nuo jo.
-Sveika brangioji,-vyras pamojo patarnautojui ir tas pasišalino palikdamas mus vienus.
-Kokie vėjai tave čia vieną atpūtė?-jis paklausė pradėdamas eiti o aš iš paskos.
-Viena nes Enzo tikras miegalius,-nusijuokiau
-Visad sakiau, kad jis blogai išauklėtas,-vyras palingavo galvą.
-O ištikrūjų norėjau paprašyti paslaugos.
-Ko tik panorėsi,-vyras sutojo prie savo kabineto durų ir atsisukęs paėmė mano delnus į savo.
-Šiandien vyks interviu ir norėčiau, kad jis vyktu čia.
-Žinoma,-vyriškis tik nusijuokė,-galėsi pasiimti ložę viršutiniame aukšte kuri tau taip patinka,-jis mirktelėjo man akį,-o dabar gal galėtume papusryčiauti, nes žinant Enzo esi nevalgius,-linktelėjau ir mes pradėjome eiti specialių ložių link, kurios skirtos ipatingiems ir turtingiems žmonėms.

Su Neikantu praleidau labai daug laiko, tiesiog šnekėdama apie pastarūjų dienų įvykius. Norint išlaikyti tokį verslą reikėjo pasitelkti mafijos pagalbos todėl šiam vyrui galėjau pasakoti viską. Taip pat jis yra Enzo tėvas ir mes puikiai sutarėme. 

Pasižiūrėjau į laikrodį kuris rodė pusę keturių. Už valandos su puse turėjau susitikt su žurnaliste todėl atsisveikinusi su Neikantu išvažiavau namo. 

Svetainėje ant sofos sėdėjo Enzo. Tyliai priėjau iš už nugaros ir uždengiau jam akis. Vaikinas suėmė mano rankas ir staigiai truktelėjo mane, persiverčiau per sofos atlošą ir atsiradau šalia vaikino, kojom aukštyn.
-Labas ir tau,-iškišau liežuvį ir šiaip ne taip atsisėdau normliai.
-Tai buvai pas mano tėvą?-vaikinas apsikabino ir pabučiavo mane.
-Ahaaa...-nutesiau mėgaudamasi šiluma.
-Vėl sumušei apsauginius?
-Jie pirmi pradėjo,-pradėjau teisintis
-Kaip ir visada,-žinojau jog jis pavartė akis.
-Mane visi skriaudžia,-patempiau lūpą kaip mažas vaikas.
-Nuskriausi tu čia tokią,-vaikinas nusijuokė ir pavėlė mano plaukus.
-Gerai turiu eiti ruoštis,-kad ir kaip nenorėjau palikti šilto vaikino glėbio privalėjau pasiruošti susitikimui su žurnaliste. Užlipusi į viršų užsidėjau juadą suknelę su balta apačia, išsišukavau plaukus, pasidariau neryškų makiažą ir po pusvalandžio buvau pasiruošusi. Nulipau į apačią kur ant sofos vis dar sėdėjo Enzo. Vaikinas išgirdes žingsnius pakėlė akis nuo telefono.
-Atrodai pritrenkiamai,-jis priėjo prie manęs ir apsikabino nenuleisdamas akių nuo mano.
-Turiu eit nes pavėluosiu,-pabučiavau vaikiną ir išsprūdau iš jo rankų. Užsidėjau juodus aukštakulnius ir nuėjau į garažą. Isėdau į savo gražiąją mašiną ir pasukau restorano link.

Atvažiavau pusvalandžiu anksčiau. Iėjau į pastatą kur mane pasitiko jau kitas vyras.
-Labas vakaras,-jis maloniai pasisveikino.
-Izabelė,-pasakiau ir pradėjau abejingai dairytis. Vaikinas pasižiūrėjo į kažkokį sarašą ir lintelėjo.
-Prašom čia,-jis pradėjo eit lifto link.
-Pirmiausia norėčiau susitikt su direktoriumi,-niekur nėjau ir stovėjau vietoje.
-Atleiskite bet direktorius užsiėmes
-Nu nejaugi ir vėl, klausyk Neikantas niekada neužsiėmes kai reikia susitikt su manim,-piktokai pasakiau.
-Atleiskite bet norėdama susitikt su direktorium turite susitart.
-Aš tikrai neketinu čia vėl sumušti apsauginių, ne to čia atėjau, todėl tiesiog norėčiau pašnekėt su direktorium. Jeigu jūs jo nepakviesite jūs būsite išmestas iš darbo,-pagrasinau nes jau ne vieną žmogų yra iš čia išmetę, dėl nepagarbos man. Vaikinukas sutiko.
-Prašau palaukti čia,-jis apsisuko ir nuėjo link tarnybinių patalpų.

Galbūt biški netikėta dėl Enzo tėvo, nes niekur apie jį neužsiminiau, bet yra kaip yra.
Kaip manote ar interviu baigsis gerai ar vis dėl to kažkas atsitiks?
💖💗💖💗