Įslaptinta 2 (Baigta)

44

-Įsilaužti bando,-parodžiau į duris. Demyras pasižiūrėjo į mane, tada į duris ir pavartė akis, eidamas prie durų.
-Ne ne ne ne,-staigiai pašokau iš lovos aplenkdama Demyrą ir užstodama duris.
-Jeigu nepaaiškinsi kas čia vyksta, atidarysiu duris.
-Ne ne, durų daryt negalima,-atsistojau taip kad vaikinas nebematytu rankenos.
-Iza atidaryk duris,-iš už durų pasigirdo Enzo balsas.
-Ne, tu važiavai kažko užmušt, tęsk savo kelionę,-nustebau kad po šitų žodžių nieko už durų nebegirdėjau. Pasižiūrėjau į draugus kurie taip pat buvo sutrikę.
-Enzo?-atsisukau į duris tarsi galėčiau permatyt jas kiaurai.
-Kur jis?-atsisukau į Ari. Atsirėmiau į duris ir laukiau. Pajaučiau kaip nuriedėjo ašara, nejaugi jis išvažiavo? Po minutės durų rankena vėl pradėjo klibėti. Nusišypsojau, vis dėl to neišvažiavo. Vienintelis dalykas kurį supratau, tai jog atramos už manęs nebeliko ir aš kritau ant nugaros. Buvau visai pamiršus apie atsarginius raktus, kuriuos šiuo metu vaikinas laikė rankoje. Gulėjau ant nugaros ir žiūrėjau į Enzo kuris neketino man padėt atsistot. Iškėliau rankas į viršų. Enzo padėjo man atsistoti, bet nepaleido. Vienu greitu judesiu vaikinas pakėlė mane ir užsimetes ant peties pradėjo eit laiptų link. Visiškai nesipriešinau nes juo pasitikėjau. Nešama vaikino atsidūriau virtuvėje ant kėdės. 
-Ir kas dabar?-stebėjau kaip vaikinas užkaičia vandenį.
-Dabar pusryčiausim,-Enzo iš šaldytuvo išėmė maisto produktų ir pradėjo gaminti, kol aš tuo tarpu tiesiog sėdėjau ir gerdama kavą, stebėjau kiekvieną jo judesį. Po pusvalandžio sėdėjom su vaikinu prie stalo ir valgėm jo iškeptus blynus. Nešnekėjom, nebuvo apie ką.
Mano ramų vakarą sutrukdė telefono vibravimas. Paėmiau jį ir pamačiusi nepažįstamą numerį sutrikau.
-Alio,-atsiliepiau
-Sveika, Deabrua,-šnekėjo mergina, kuri mano pravardę pasakė tarsi kokį prakeiksmą.
-Kas čia?-buvau šiek tiek pasimetusi, iš kur ji žino kas aš.
-Nejaugi neprisimeni savo dragės, aš tau padėjau viską prisimint,-iškart supratau jog tai buvo Emeida.
-Ko nori?-neturėjau jokio noro su ja šnekėt.
-Oi aš tai nieko nenoriu,-ji nusijuokė patenkinta mano pasimetimu,-bet štai tu, nori atvažiuot ir išgelbėt savo mylimam Daivarui gyvybę kol į jo kaktą nesusmigo peilis,-Emeida dar syki nusijuokusi pabaigė pokalbį. Atitraukiau telefoną nuo ausies virškindama katik išgirstą informaciją.
-Kas skambino?-paklausė Enzo kuris visą šį laiką stebėjo mane.
-Man reik sutvarkyt pora reikalų,-pradėjau lipti laiptais į viršų, kai išgirdau skubius žingsnius už manęs.
-Niekur tu be manęs nevažiuosi, jau prisivažinėjai,-Enzo pasivijo mane, bet aš negalėjau rizikuoti prarasti jį, iš pat pradžių supratau jog tai spastai man.
-Kad ir kaip tave myliu mano atsakymas, ne. Aš nenoriu rizikuot,-nubėgau į mūsų kambarį ir greit persirengus pradėjau rinktis ginklus.
-Tu viena niekur nevažiuosi,-vaikinas ir toliau nepasidavė. Pabučiavau jį ir pradėjau stūmti link lango. Vos jo nugarai susidūrus su palange, greitai su antrankiais prirakinau jį prie radiatoriaus.
-Aš darau tai dėl tavo saugumo, neatleisčiau sau jei tau kas nors nutiktu,-pasiunčiau jam oro bučkį ir greitai nubėgau į garažą. Turėjau viską daryt kaip imanoma greičiau, nes nežinojau ką ta beprotė gali sugalvot.