Įslaptinta 2 (Baigta)

24

Mano dėmesį patraukė plačiaekranis televizorius kabantis ant sienos. Jame buvo mėlynakis blondinas.
—Deabrua, ką čia darai?—Daivaras piktas atsistojo ir pradėjo artintis, bet aš negalėjau atitraukt akių nuo blondino. Pasidarė silpna ir kojos pradėjo link, akyse pasidarė tamsu.
Pajaučiau Daivaro rankas sugaunančias mane.

Prie stalo sėdėjo keturi vaikinai.
-Eidas,-prisistatė mielų veido bruožų blondinas su mėlynom akim.

Staigiai pašokau. Sėdėjau savo lovoje. Apsidairiau, buvau viena.
Eidas, štai kas tas blondinas. Gaila jog prisiminiau tik jo vardą. Galvą vis dar šiek tiek spengė bet sugebėjau atsistot ir išeit iš kambario. Ėjau kolidoriumi virtuvės link ir sutikau Daivarą.
—Jau pabudai,—jis sustojo ir žiūrėjo į mane.
-Atsiprašau,-nuleidau galvą negalėdama žiūrėt jam į akis.
-Dėl ko?-jis ištikrųjų nesuprato ar tik apsimetė?
-Na, tu mane priėmei, rūpinaisi, mokinai, o aš kišu nosį kur man nereikia, pridarau tau bėdų ir...-jis neleido man baigti, suėmes už žandų, jis pakėlė mano veidą kad žiūrėčiau į jį.
-Tu man nepridarai jokių problemų, tu esi tobula, o klystame mes visi ir tu neturi atsiprašinėt už nieką nes aš tave myliu.-jis sustingo kaip ir aš. Nežinau ar jis pasakė tai netyčia o gal jis tai jautė jau senai. Jaučiau kaip mano širdis pradeda plakti šimtą kartų greičiau. Mintyse preskriejo visos mūsų kartu praleistos akimirkos. Su juo visada būdvo linksma ir niekada nuobodu. nusišypsojau ir suglaudžiau mūsų lūpas.
-Ir aš tave myliu,-pasakiau atsitraukus ir apsikabinus jį.

Sėdėjau valgomajame su Daivaru, laukėmė kol atneš maistą ir šnekėjm labai kvailom temom.
-Tau reiktu prisimint kaip reikia išilaisvint,-staiga nei iš šio nei iš to pasakė.
-Ką?-atrodo nesupratau jo pasakytų žodžių.
-Na tarkim tave kas nors pagrobia ir tau reikia pabėgt, jei neprisiminsi ir nelavinsi savo gebėjimų jie išnyks,-jis pradėjo aiškinti o aš tik spoksojau į jį.
-Man to nereikia,-nusijuokiau iš jo kvailų sapalionių. Jis smerkiančiai pasižiūrėjo į mane.
-Perdaug savim pasitiki-,jis pasakė ir kaip tik tuo metu atnešė maistą.

Likusią dienos dalį sėdėjome svetainėje ir žiūrėjom siaubo filmus. Daivaras tikėjosi jog aš išsigasiu bet aš tik juokiausi iš kvailų personažų kurie neatrodė baisūs, jie netikri, tik realybė yra baisi.

Vakare grįžau į kambarį. Atsiguliau į lovą bet negalėjau užmigti, varčiausi lovoje nežinau kiek laiko bandydama rasti patogią padėtį bet veltui.
Pakilau iš lovos ir palikau savo kambarį. Vaikščiojau kolidoriais tikėdamasi sutikt nežinia ką. Atsitrekiau į kažkokią merginą. Ji buvo žemo ūgio, tamsios odos, ir juodų garbanorų plaukų.
-Atsiprašau,-pasakiau
-Nieko tokio, gal galėčiau kuom nors padėt?-ji maloniai paklausė o aš dairiausi po kolidoriu
-Kažko ieškot?-atkreipė mano dėmesį.
-Tiesa sakant taip. Gal žinot kur Daivaro kambarys?

Stovėjau prie vaikino kambario durų ir svarsčiau ar nedarau klaidos. Galiausiai sukaupiau visą drasą ir pasibeldus į duris užėjau.
Daivaras gulėjo lovoje ir naršė telefone. Vos man atidarius duris jis pakėlė savo akis į mane.
-Viskas gerai?-jis susirūpines atsistojo ir priėjo prie manęs.
-Negaliu užmigt,-atsakiau stebėdama kiekvieną jo žingsnį. Mačiau kaip jis nusišypso patenkintas tuom, kaip jis mane veikia.

Labai atsiprašau kad užtrukau taip ilgai, mano mintys sparčiai senka o patarėja dingo😢
Bet vistiek žiauriai dėkoju tiem kas sulaukė šios dalies ir palaiko
mane😘😘😘