Įslaptinta 2 (Baigta)

46

Priėjau prie jo, ir pabandžiau jį pakelt, mano dėmesį pagavo ant jo nugaros plintanti raudona dėmė. Pirmas dalykas kurį padariau tai patikrinau jo pulsą, pulso neapčiuopus pradėjau panikuoti. Panikiškai bandžiau pajusti stuktelėjimą kuris reikštu jog vaikinas vis dar gyvas. Man į petį kažkas pabaksnojo. Pakėliau akis ir pamačiau Rugilę kuri rodė į langą. Pakėliau akis ir pamačiau lange išdaužtą skylutę likusią nuo šūvio. Suvokimas atėjo labai greitai. Daivaras uždengė mane nuo kulkos, jis išgelbėjo man givybę. Po ranka pasimaišė peilis kurį paėmusi mečiau pro langą taip dar labiau jį išdauždama. Dalykas kurio nesitikėjau tai išgirst kažkieno šūksnį lauke. Visi greitai pribėgome prie lango. Kieme gulėjo kažkoks vyras su peiliu rankoje. Nu bet aš ir taikli. Visi pradėjo bėgti į lauką kol tas vyras nepabėgo. Lauke ant akmenuoto keliuko gulėjo vyras, kažkur apie trisdešimties metų, juodais plaukai, ant rankos, šalia peilio, matėsi keli seni randai. Iš dėklo išsiėmiau šautuvą ir nutaikiau į vyrą.
-Pranešk pasauliui jog Deabrua grįžo,-piktai pasakiau ir šoviau į peilio rankeną, taip palikdama jo rankoje ašmenis. atsisukau į draugus nekreipdama dėmesio į vyrą kuris bandė nuropoti kuo toliau nuo mūsų.
-Vaikinas antrame aukšte yra mano senas draugas kuris išgelbėjo mano givybę, pasirūpinkit juo,-nusisukau ir nuėjau į savo mašiną. Vos isėdau į transporto priemonę keleivio durelės prasivėrė ir šalia manęs atsisėdo Enzo.
-Viskas gerai?-jis paklausė padėdamas savo ranką ant mano kelio.
-Tu turėjai likt namie,-patraukiau jo ranką nuo savo kojos ir užkūriau mašiną.
-Ir leist tau vienai linksmintis? Na jau ne,-vaikinas nusijuokė ir prisisegė diržą. Greitis padėjo atsipalaiduot, todėl mano koja vis stipriau spaudė gazo pėdalą.
-Prilėtink mes niekur neskubam,-vaikinas šalia manęs nusijuokė. Nebuvau tikra ar jis byjo ar tiesiog nenori skubėt. Pasižiūrėjus į galinio vaizdo veidrodėlį, nusikeikiau. Paskui mane važiavo policijos mašina su švyturėliais, pasižiūrėjau į spidometrą ir supratau, kad aš persistengiau spauzdama gazą. Kurį laiką net neketinau stabdyti, bet tuomet suvokiau, kad man reiktu pasikeist mašiną, o aš ją jau spėjau pamėgti. Galiausiai nepatenkinta sustojau kelkraštyje. 
-Sakiau prilėtint.
-Užsičiaupk,-piktai atšoviau vaikinui. Turbūt blogiau jau negali būt. 

Po valandos su Enzo sėdėjom namie ant sofos. Buvau prasidariusi šampano butelį, kad padėtu atsipalaiduot. Vos ramiai isitaisiau sofoje mano telefonas suskambėjo. Tingiai atsistojau ir nuėjau pasiimti telefono.
-Klausau.
-Laba diena, ar šneku su panele Izabele?-pasigirdo moteriškas balsas.
-Taip, o kas teiraujasi?-susiraukiau nieko nesuprasdama.
-Aš esu žurnalistė iš Vogue žurnalo ir mes būtume labai laimingi jeigu galėtume susitikti ir paimti trumpą interviu iš jūsų,-pavarčiau akis ir grįžau į savo vietą ant sofos.
-Kodėl jūs norite imti interviu iš manęs?
-Todėl nes jūs turite didžiausią madų firmą?-turbūt šampanas suveikė, kad klausinėjau tokių kvailų klausimų.
-Žinoma jog galime susitikt, atsiūskite žinute laiką ir vietą, atvažiuosiu,-nelaukus jokio atsako pabaigiau pokalbį. Pakėliau akis į vaikiną kuris klausiamai žiūrėjo į mane.
-Žurnalistė