Įslaptinta 2 (Baigta)

30

Dabar viską žinau ir teliko nuspresti ką daryt toliau.
Sėdėjau savo kambarį ir galvojau. Nežinojau ką daryt. Išsitraukiau ginklą ir išėjau iš kambario. Ėjau kolidoriais stengdamasi vengti savo tikslo: Daivaro darbo kabineto.
Galiausiai neištvėrus pasukau link vietos kur jis praleidžia daugiausiai laiko.
Ketinau isiveržti į jo kabinetą bet balsai jo viduje mane sustabdė.
-Jeigu tu to nepadarysi, tai teks man,-supratau jog tai Emeidos balsas.
-Tu jos nė pirštu nepaliesi, o jei kils noras ją nuskriaust pirma turėsi praeiti mane,-Daivaras buvo labai piktas. Aš tiesiog toliau stovėjau ir laukiau.
-Tu esi supistas skystablauzdis jei net negali atkeršyt už Donardą.
-Tai tebuvo jos užsakymas, tu irgi nužudytum bet ką negalvodama apie pasėkmes,-supratau jog Daivaras gynė mane.
-Niekada nemaniau kad tu tinki vadovauti gaujai,-pasakė Emeida ir kambaryje kilo sumaištis. Nuaidėjus porai šūviu viskas nurimo. Daugiau negirdėjau jokių balsų. Savo ginklą paslėpiau už nugaros ir lėtai pravėriau duris. Ant grindų gulėjo Emeida. Jos akys buvo stiklinės o savo nejudančioje rankoje ji gniaužė pistoletą. Už stalo šalia nuvirtusios kėdės stovėjo Daivaras.
Beeidama į šį kabineta buvau pasiryžus nudėt vaikiną, bet dabar išgirdus kaip jis mane gynė ir nušovė savo gaujos narę, nebuvau tikra ką noriu daryt.
-Deabrua,-jis buvo nustebes,-tu neturėtum čia būti, eik į kambarį aš tuoj ateisiu. Buvau tokia šokiruota jog apsisukau ir ketinau išeiti. Dėje senoji aš, man to neleido.
-Ne,-pasakiau taip jį nustebindama
-Mum reikia pasikalbėt,-užtikrintai ištarus žiūrėjau į jį laukdama atsakymo, ar reakcijos.
-Gerai,-jis atrodė sutrikes ir nuliūdes?
-Tik ne čia, eime į lauką.

Sėdėjau lauke ant suoliuko o Daivaras šalia. Nežinojau ką sakyt o vaikinas panašu irgi neketino pradėt pokalbio.
-Taigi, ištikrūjų aš Vanesa Giari?
-Taip,-vaikinas atsakė nežiūrėdamas man į akis.
-Ir mano gauja yra juodasis drakonas,-jis tik linktelėjo galvą apimtas nevilties.
-Tai gal teiksiesi paaiškinti kodėl aš čia?
-Na...-jis nutesė nenorėdamas šnekėt.
-Tu neturėjai visos informacijos apie mūsų gaują, aš buvau labai saugomas. Buvau tas kuris atgaivino gaują po tavo isiveržimo. Donardas mum visiem buvo labai artimas, visi norėjo keršto o labiausiai aš. Kenkiau tau, siunčiau savo vyrus gadinti tau gyvenimo, kai sužinojau jog tu komoje ir pabudus greičiausiai nieko neprisiminsi, man tai pasirodė puiki proga tavimi pasinaudoti, norėjau priversti tave atsikratyt visų tau kada nors rupėjusių žmonių, tuomet kaip nors gražint tau atmintį kad suvoktum ką padarei ir nužudyt. Bet kai susipažinau su tavim, negalėjau taip pasielgti. Tu man patikai, tu buvai kitokia. Laikui bėgant aš tave pamilau, žinojau jog taip negerai bet negalėjau nieko pakeisti. Atsisakiau visų savo planų ir kūriau naujus, kaip pasirūpinti jog tu niekada nepabėgtum ir liktum su manim. Aišku buvo ir tų kurie buvo tuom labai nepatenkinti, bet negalėjau nieko pakeisti. O dabar visos pastangos nuėjo veltui. Tu viską prisiminei, turi ginklą už nugaros ir greičiausiai manim atsikratysi. Bet aš nesigailiu nes laikas praleistas su tavimi buvo nuostabus,-jis žiūrėjo į savo rankas padėtas ant kojų. Aš pakilau nuo suoliuko ir bandžiau sudorot kątik gauta informaciją. Ar aš pykau ant jo? Taip, nežmoniškai. Ar aš jį ketinu nužudyt? Ne, nežinau, nemanau. Ar aš jį myliu? Sušiktai taip.

Trisdešimtoj dalį viskas paaiškėjo.
Kaip manote kuom visa tai baigsis?
Taip pat būtu fainai išgirsti ko tikitės, galbūt yra kažkas ką norite matyt šioj istorijoj arba ką reiktu pakeist?😘😘😘