Įslaptinta 2 (Baigta)

28

Man patiko juos gazdinti savo grasinimais ir atrodo kad jie tiki jog aš tai padarysiu.
Iėjau į vidų ir pamojavus visiems atsisėdau ant sofos.
-Su ja vienos problemos,-išgirdau sakant tą vaikinuką. Nežinau kodėl bet nuo jo balso mano galvą užplūdo prisiminimai. Prisiminiau kaip jį pirmakart pamačiau mokykloje.
-Enzo! Atnešk gert,-pasakiau žinodama jog paminėdama jo vardą jį nustebinsiu. Po minutės jis man atnešė puodelį kavos. Pauosčiau, ir itariai atsisukau į vaikiną.
-Kas čia?,-paklausiau jam nespėjus nueiti.
-Tavo mėgstamiausia kava,-jis atrodė besididžiuojantis savimi, o aš tuo tarpu buvau nustebus iš kur jis žino ką aš mėgstu. Vis dėlto paragavus gėrimo man jis patiko.
Sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau į teliką. Virtuvėj sėdėjo visi kiti žmonės ir žinau kad jie buvo susmeigę savo akis į mane. Man toptelėjo kad aš vis dar turiu telefoną, išsitraukiau jį ir adresų knygelėje susiradau Daivarą. Isijungiau buvimo vietą ir jau norėjau išsiūst savo kordinates Daivarui, bet man iš rankų buvo išluptas telefonas.
-Net negalvok apie tai princese,-atsisukau į Enzo kuris laikė mano telefoną. Jis apsisuko ir grįžo į virtuvę.
-Pirna tai nevadink manęs princese arba nusuksiu spranda o antra, ką man dabar veikti?-nepatenkinta paklausiau
-Gali prisijungt prie mūsų,-pasakė juodaplaukė mergina. Atsistojau ir priėjau prie jos. Ji buvo sutrikusi dėl mano žiūrėjimo į ją. Prisiminiau jos varda bet nemačiau reikalo to atskleist. Žiūrėjau ir į kitus kol prisiminiau visų vardus. Atsisėdau ant kėdės. Niekas nešnekėjo tik žiūrėjo į mane ir laukė kol aš kažką pasakysiu.
-Ko spoksot aš ne juokdarys, nepajuokinsiu,-pasakiau ryžtingai nors viduje vos laikiausi. Jie visi nusisuko ir užsiiminėjo savo veikla, kas žaidė su telefonu o kas žiūrėjo į kavos puodelį tarsi jame matytu ateitį.
-Nu bet su jumis ir neidomu,-atsistojau ir priėjus prie paradinių durų pabandžiau jas atidaryt bet jos buvo užrakintos.
-Niekur nepabėgsi,-išgirdau Enzo balsą. Jis ką mane persekioja. Nuėjau į virtuvę ir atsidariau šaldytuva, jei jau esu ikalinta čia, tai tikrai neketinu jaustis kaip kalinė. Susiradau vaisių ir pasiėmusi visus nuėjau atgal prie talevizoriaus. Visą dieną praleidau ant patogios sofos, prie šaldytuvo tuštindama jų atsargas ir besiklausydama jų šnekų ką daryt su manim. Vakare mane palydėjo į kambarį kuriame panašu kad gyvensiu. Isitaisiau lovoje ir svarsčiau kaip man iš čia ištrūkt.

Lovoje pragulėjau pora valandų. Kai nusprendžiau jog visi jau užmigo tyliai išėjau iš kambario. Isiklausiau ir nieko neišgirdus nusileidau į apačią. Aišku durys buvo užrakintos o iš langų išimtos rankenos. Lango daužt nenorėjau nes nemaniau jog būčiau spėjus pabėgt kai mane pradės vytis. Ant virtuvės stalo pamačiau kompiuterį.
Priėjau ir iškart apsidžiaugiau kad jis neužrakintas kokiu nors kodu. Prisijungiau prie savo facebook paskyros ir pradėjau rašyt žinutę Daivarui kai virtuvės lempos isijungė ir aš krūptelėjusi atsitraukiau nuo kompiuterio. Prie jungiklio stovėjo Enzo sukryžiaves rankas ant krūtinės ir atsirėmes į sieną. Jis lėtai priėjo ir perskaitė mano nebaigtą žinutę.
-Žinai ką,-jis neskubėdamas atsisuko į mane,-jei jau taip nori nešdintis iš čia tai ir puiku,-jis atrodė nusivyles kažkuom,-tik žinok jog čia tavo tikrieji namai ir kai tu viską prisiminsi tu čia būsi laukiama,-jis ištiesė man mano telefoną ir aš nežinojau nei ką daryt nei ką sakyt. Galiausiai paėmiau telefoną, ir su vaikinu nuėjau prie durų kurias jis atrakino taip leisdamas man eiti kur noriu. Buvau sutrikusi bet ilgai nelaukus apsisukau ir nuėjau gatve. Nežinojau kur eiti todėl sustojus prie kažkokios gatvės pradžios paskambinau Daivarui.