Įslaptinta 2 (Baigta)

32

Paskutinis dalykas kurį mačiau prieš prarandant samonę, buvo moteriški aulinukai ir dvi poros vyriškų sportbačių.

Galvą tiesiog spengė. Ant mano kūno nebuvo vietos kurios neskaudėtu.
Man pagirios? Ne, neprisimenu kad būčiau gėrus. Patekau į avariją? To irgi neprisiminiau. Tai po paraliais kur aš, kaip aš čia atsidūriau ir kodėl jaučiuosi tarsi per mane būtu perbėgus dramblių banda? Šiaip ne taip pramerkiau vieną akį. Tamsu, labai tamsu. Pramerkiau abi akis ir apsidairiau po kambarį. Tamsu nors į akį durk. Pažvelgiau į savo rankas, jos buvo prirakintos grandinėmis prie sienos, kojas taip pat varžė šaltas metalas.
Po kokio pusvalandžio bandymo pabėgt pasidaviau. Daivaras buvo teisus man reikėjo prisimint kaip ištrūkt. O dabar galvą taip skaudėjo jog neturėjau jokių gerų minčių. Pradėjau rėkt ir trankyt grandines.
Kažkas sumautai apsvaigino mane ir dabar laiko prirakines velnias žino kokioje skylėje. Cha juokinga Deabrua reiškia velnią bet aš net nenutuokiu kur esu.
Blemba turiu susikaupt. Kas ten per dujos buvo? Jaučiuosi tarsi būčiau vartojusi.
Vėl apsidairiau po kambarį. Pro nerealiai siaurą langelį pradėjo skverbtis šviesa. Pramiegojau visą naktį o jaučiuosi taip šūdinai tarsi išvis būčiau nemiegojus. Už metaliniu durų pasigirdo žingsniai. Durys prasivėrė kambarį apšviesdamas akinančia šviesa. Primerkiau akis. Prie durų mačiau du siluetus. Iš sudėjimo spėju jog tai mergina ir vaikinas. Dėl šviesos esančios už jų negalėjau imatyt jų veido bruožų. Durys užsidarė. Mergina ijungė šviesą, taip apakindama mane. Vos pripratau prie šviesos pasižiūrėjau į savo pagrobėjus. Likau šokiruota pamačius jos dailų veidelį. Tai buvo Emeida su kažkokiu vaikinu.
-O žiūrėkit kas pabudo,-pasigirdo toks pažįstamas balsas merginos kuria pasitikėjau.
-Žinai už ką tu čia?-ji paklausė prieidama arčiau ir spirdama man į pilvą. Tylėjau, nežinojau ką galėčiau pasakyt. Nesu tikra ar žinau tikslią priežastį.
-O priežastis yra ne viena tu sumauta kale,-ji dar syki spyrė.
-Tu nužudei Donarda,-dar vienas spyris,-ir negana to išskyrei mane su Daivaru mat jis pamilo tave,-ji pasakė nesveikai juokdamasi ir nesustodama pradėjo spardyt mane. Kiek galėdama susiriečiau stengdamasi pasislėpt nuo jos spyrių. Galiausiai po nesuskaičiuojamų smūgių jai nusibodo ir ji paliko mane vieną su didžiuliais skausmais. Žinojau kad jei išgyvensiu užtruks ne vieną savaitę išsigydit visas žaizdas.
Nežinau kiek laiko gulėjau kol tos durys vėl prasivėrė. Į kambarį iėjo Emeida su Eiva.
-Štai pagavau tą kalę kuri gadina mum gyvenimą,-pasakė Emeida iš dėklo traukdama medžioklinį peilį.
-Tu mirsi siaubingose kančiose,-pasilenkusi ji suėmė mano ranką ir pradėjo ją pjaustyt. Iš pat pradžių laikiausi neišleidus nė garselio, bet ilgai neišsilaikiau. Skausmas buvo milžiniškas, jaučiau ranka tekantį šiltą skysti. Akyse pradėjo temt. Gal ir gerai jei prarasiu samonę nieko nebejausiu. Užsimerkiau ir panirau į tamsą kuri numalšino visus mano jausmus.