Įslaptinta 2 (Baigta)

13

Dėje gyvenimas nėra rožėm klotas.

Išeidinėjant iš parko pasigirdo šūviai.
Kilo milžiniška panika. Girdėjosi klyksmai, visi lakstė kas kur. Išsitraukiau šautuvą kurį visą laiką nešiojuosi. Išlindau iš už mašinos, už kurios slėpėmės. Mačiau kad ir kiti išsitraukia ginklus.
Iš didelio juodo autobusiuko buvo išlinde keli automatai, o iš jų vamzdžių skriejo kulkos. Grįžau į priedangą. Eidas šalia manęa jau buvo išsitraukes ginklą, mano senoji chebra taip pat nesnaudė, tai sukėlė man šypsena, kaip senais gerais laikas mūsų grupė prieš mafiją.
Mano naujosios draugės sėdėjo susigūžusios ir nesuprasdamos kas vyksta, Emeida su Eiva buvo apsikabinusios bet nesimatė kad jos verktu. Benas ramino savo mamą. Nusiraminau kad visi saugiai pasislėpė. Išlindau iš už mašinos ir pradėjau šaudyt į autobusiuką. Perėjau prie kitos mašinos už kurios pasislėpiau.
Kad ir kaip gali pasirodyt keista bet aš jaučiausi laiminga, man to trūko visus tuos tris metus.
Pakeičiau apkabą ir žvilgtelėjau į mašiną už kurios slėpėsi mano draugai. Ir tik žiūrėdama į juos supratau kad ne visi ten. Emilijos nebuvo. Pradėjau panikuoti. Dar syki peržvelgiau visus už mašinos, ir tikrai mano sesės ten nebuvo. Pasižiūrėjau į autobusiuką iš kurio šaudė. Kaip ir reikėjo tikėtis taikomasi tik į mus. Turbūt ir vėl norima pakenkti man. Mano dėmesį atkreipė vienas iš ginklų nutaikytas į visai kitą pusę. Žvilgsniu nusekiau vietą į kurią buvo taikomasi ir pasijutau tarsi mirusi. Vidurį viso šito šurmulio stovėjo Emilija ir verkė. Nepagalvojus apie savo veiksmus ir jų pasėkmes šokau prie mergytės ir uždengiau nuo kulkų. Nugaroje pajutau keistą jausmą. Žinojau jog esu pašauta greičiausiai mirtinai bet nieko padaryt negalėjau. Man neskaudėjo.
Mama taip pat buvo pašauta, tikiuosi jai irgi neskaudėjo. Girdėjau padangų cypimą kuris reiškė kad užpuolikai pasišalino, kažkur išgirdau ir draugų šūksnius. Atsisukau į Emilija kuri nieko nesuprato, ji per maža visa tai matyt. Nuo kaklo nusiėmiau lapo formos pakabuką. Galbūt peilis ir nėra tinkama dovana vaikui bet aš noriu kad ji jį turėtu.
—Tu visada buvai mano mažoji princesė,—pabučiavau jai į viršugalvį ir paėmus jos gležna rankutę idėjau pakabuką. Nebeturėjau jėgų sėdėti, todėl pradėjau kristi ant nugaros. Laiku atbėges Enzo mane pagavo ir padėjo mano galvą ant savo kelių. Mačiau jo skruostais tekančias ašaras kas mane siaubingai skaudino.
—Nepasiduok, napalik manęs,—jis maldavo to ko negalėjau išpildyti. Šiaip ne taip pakėliau ranką ir nubraukiau nuo jo skruostų ašaras. Jis sugavo mano delną ir su savo priglaudė sau prie veido. Tolumoje girdėjosi greitosios sirenos, bet nebeturėjau jėgų.
Akys pačios užsimerkė, nepaklusdamos mano valiai. Kaip ir sako prieš akis atrodo tarsi praskriejo visas gyvenimas. Visi prisiminimai, mano pirmas ginklas ir pirma auka, gal ir juokinga kokius dalykus prisimenu apie savo gyvenimą.