Įslaptinta 2 (Baigta)

27

Aš spardžiausi ir klykiau bandydama ištrūkt bet tai buvo beprasmiška, jų buvo per daug. Šalia manęs atsisėdo Eidas ir dar kažkoks rudaplaukis. Bežiūrint į jo veidą pradėjo spengti ausyse.

-Martas,-jis buvo pašiauštų rudų plaukų ir tikrai neatrodė draugiškai nusitekes todėl nusprendžiau į jį kreipti kuo mažiau dėmesio.

Atsimerkiau ir giliai ikvėpiau, kad ir kaip bijočiau dėl savo ir Daivaro likimo privalau atrodyt bebaimė. Atsisukau į rudaplaukį ir pakreipiau galvą taip atkreipdama jo dėmesį. 
-Martas,-pasakiau jo vardą taip atkreipdama visų dėmesį, tada atsisukau į šalia sėdintį blondiną. Pasižiūrėjau į jo veidą apsimesdama kad galvoju.

-Eidas,-pasakiau apsimesdama nuobodžiaujanti. Tuomet atsisukau į merginą už vairo.
-Tu tai Silvija,-pasakiau ir pasukau galvą į kitą merginą sėdinčią priekyje. Ilgai spoksojome viena į kitą. Ir tada tiesiog prisiminiau jos vardą,-Arija,-pasakiau ir apžvelgiau visus sėdinčius mašinoje, jie atrodė... laimingi?
-Galiu prisiekt kad trūksta žmonių,-atsirėmiau į sėdynę ir nusižiovavau.
-Jie kitoje mašinoje,-atsakė Eidas.
-Dėkui blonde už informaciją kuri padės jus nužudyt,-nusijuokiau iš jo sutrikusio veido ir užsimerkiau apsimesdama kad miegu, nors iš tikrųjų niekaip negalėčiau užmigt, per daug įtampos.

Pajaučiau kaip mašina sustojo ir variklis buvo užgesintas, bet neatsimerkiau. Mašinos durys atsidarė bet aš ir toliau apsimečiau mieganti.
-Gal mum ją pažadinti?-išgirdau prislopintu balsu klausiantį Eidą.
-Geriau nerizikuokime, tiesiog nunešk ją į vidų,-atsakė Martas. Pajaučiau kaip mano diržas atsisega. Pramerkiau akis tiek kad matyčiau kas vyksta. Dešinėje pusėje buvo didelis namas ir visi žmonės iš mašinos, o štai kairėje buvo atdaros mašinos durys ir gatvė. Eidui nespėjus susivokt pašokau ir staigiai išlipus iš mašinos pradėjau bėgt, atsisukau pažiūrėt ar niekas nesiveja. Mane sustabdė kažkas apkabindamas per liemenį. Išsigandusi atsiskau, prieš mane stovėjo vienas iš vaikinų puolusių Daivarą
-Kur bėgi princese?-jis dar stipriau mane apkabino. Aš pasimetusi iš visų jėgų numyniau jam koją priversdama atsitraukt.
-Jokia aš tau ne princesė,-norėjau vėl bėgt bet vaikinas sulaikė mane už rankos.
-Tu niekur neisi kol visko neprisiminsi,-jis pradėjo temti mane link namo, o aš kiek galėdama spardžiau ir trankiau jį.

Viskas baigės tuom kad sėdžiu užrakinta kambaryje antrame aukšte. Atsidariau langą ir pasižiūrėjau į apačią. Priėjau prie lovos ir nuvilkau kaldros užvalkalą. Pasidarius virvę pririšau prie radiatoriaus ir pradėjau lipt žemyn. Kojom pasiekus žemę paleidau savadarbę virvę ir apsisukus pradėjau bėgt, dėje nesėkmingai nes atsitrenkiau į vaikiną.
-Bandei pabėgt?-jis suėmė mane už liemes ir pradėjo vest link namų. Nusipurčiau jo rankos.
-Moku eit ir pati,-pasukau į namo vidų supratusi kad nuo jo nepabėgsiu. Apsisukau ir ėjau nugara į namą, stebėdama tą vaikiną ir bandydama prisiminti kas jis.
-Kas yra princese aš toks gražus kad akių negali atitraukt?-jis nusišypsojo.
-Neaaa... bandau isiminti tavo snukį kad kai dingsiu iš čia būtu lengviau atpažint ir nužudyt,-išsišiepiau. Man patiko juos gazdinti savo grasinimais ir atrodo kad jie tiki jog aš tai padarysiu.