Įslaptinta 2 (Baigta)

21

Atsiguliau šalia jo ir padėjus galvą ant jo krūtinės stebėjau kaip jis naršo socialiniuose tinkluose kol užmigau.
Ryte atsikėliau nuo saulės spindulių šviečiančių tiesiai man į akis. Norėjau atsisėst bet kažkas mane laikė. Iš pradžių išsigandau bet greit prisiminiau kas ivyko vakar.
—Labas rytas,—atsakė vaikinas gulintis šalia.
—Labas,—psalėpiau savo veidą pagalvėje.
—Kaip miegojai?—jis prisitraukė mane dar arčiau.
—Gerai,—sumurmėjau pasiėmus pagalve ir ja užsidengiau veidą.
—Tik gerai? Aš galėčiau taip ir dažniau,—jis pridėjo savo lūpas man prie kaklo ir per visą kūną nusirito šiurpuliukai.
—Man reikia eit,—pasakiau ir pabandžiau išsilaisvint iš vaikino rankų.
—Meluoji,—jis dar stipriau mane priglaudė prie savęs.
—Aš noriu nueit pavalgyt,—sugalvojau pasiteisinimą.
—Ne nenori. Tu tik nori pabėgt nuo manęs,—gerai kad prie veido vis dar spaudžiau pagalvę nes kitaip visas kambarys šviestų nuo mano žandų raudonumo. Vaikinas nieko nesakė ir nejudėjo, ir tai sukėlė man smalsumą. Viena akim žiūrėjau kaip jis rašo žinutę. Nespėjau perskaityt ką ir kam rašė nes jis nuleido telefoną ir pasižiūrėjo į mane.
—Jei neleidi niekur eit, eisiu
miegot,—isitaisiau ir užmerkiau akis. Vis prisiminiau vakarykštį pobuvį ir tada.
—Pala pala,—atsisėdau taip kad galėčiau matyt vaikino akis.
—Kas yra Vanesa?—mačiau jog ištarus šitą vardą jo veidas suakmenėja.
—Tai... tai vardas... tai tavo vardas kurio neleidi niekam kreiptis į
tave,—jis buvo pasimetęs ir aiškiai užkluptas netikėtai. Atsiguliau atgal į lovą ir vis galvojau apie savo vardą apie tą vaikiną. Vėl staigiai atsisėdau.
—O kas buvo tas vaikinas?
—Tai vienos gaujos narys, kurios mes labai nemėgstam, nes jie nužudė man svarbų žmogų, bet tau dėl to nereikia jaudintis, tu esi saugi.
—Kokiai gaujai priklauso tas vaikinas?
—Dievų,—atsakė pavartydamas akis.
—O koks mūsų gaujos pavadinimas?
—Kas čia? Žaidimas dešimt
klausimų?—jis nenorėjo atsakyt į mano klausimą ir tai kėlė dar didesnį smalsumą. Pasižiūrėjau į jį šuniuko akytėm.
—Bet man labai idomu,—suzyziau.
—Kraujo gauja,—jam pasakius tylėjau ir apsimečiau kad viskas normaliai nors taip nebuvo. Kraujo gauja tai buvo iki gyvo kaulo pažystamas pavadinimas, bet aš turbūt tiesiog pradedu atsiminti dalykus nutikusius iki mano komos.
Vėl atsiguliau ir niekaip negalėjau atsikratyt minčių apie tai ką sužinojau.
Į duris kažkas pasibeldė ir man net nespėjus sureguot Daivaras leido ieiti.
Į kambarį iėjo moteris kuri nešdavo man maistą, šiandien ji taip pat buvo su padėklu kurį paliko ant stalo ir išėjo.
—Sakei nori valgyt,—Daivaras atkreipė mano dėmesį.
—Tai tu valgyk o aš turiu eit yra nesutvarkytų reikalų,—jis tiesiog išėjo ir paliko mane vieną. Nu ir gerai. Nežinau ar turėčiau dėl to pykt bet pykstu.