Įslaptinta 2 (Baigta)

29

Nežinojau kur eiti todėl sustojus prie kažkokios gatvės pradžios paskambinau Daivarui.
Jis iškart atsiliepė ir pasakes kad tuoj bus pabaigė pokalbį. Buvau nrealiai sutrikusi, nesitikėjau kad mane paims ir išleis, tikėjausi jog teks išsikovot laisvę. Kad ir kaip bebūtu negalėjau nustot dairytis ar kažkas neatsekė manęs, ar jie nepersigalvojo.
Mano laimei praėjus minutei prie manęs sustojo mašina ir iš jos išlipo Daivaras. Jis niekur neskubėjo ir itariai žiūrėjo į mane.
-Jie tau nieko nepadarė?-jis neskubėjo artintis.
-Tikrai neketinu tavęs žudyti,-prisiartinau prie jo ir apkabinus kaklą isisiurbiau į jo lūpas. Praėjo tiek nedaug laiko nuo mūsų išsiskyrimo bet aš jo jau pasiilgau. Jis buvo tarsi sutrikes, tarsi bijodamas kažko.
-Tai važiuojam?-paklausiau atsitraukus nuo jo.
-Taip... gerai...-jis neskubėdamas isėdo į vairuotojo vietą o aš šalia.
-Tau viskas gerai?-paklausiau jo, nes galėjau pasakyt kad kažkas nutiko, bet kas?
-Tiesiog bijau jog jie bus tau kažko prisakę ir tu būsi visiškai pasikeitus,-jis net nepažiūrėjo į mane.
-Nieko man jie nepadarė,-prisiglaudžiau prie jo taip tikėdamasi jog jis nurims.
-Pasiilgau tavęs,-galiausiai jis pasakė ir pažiūrėjo man į akis. Nusišypsojau.
-Ir aš tavęs,-mūsų veidai buvo vos per pora centimetrų todėl nieko nelaukus pašalinau juos.
Namo važiavome neskubėdami. Daivaras vis sukiodavosi ir dairydavosi tarsi kažko laukdamas.
Galiausiai pasiekėme namus ir nieko nelaukus išlipau. Daivaras sekė mane, neketindamas prisiartinti. Man tai nepatiko ir negalėjau nusiramint, kažkas negerai bet nežinau kas.
Iėjus į vidų vaikinas nusuko savo keliais palikdamas mane vieną.
Sutrikusi nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau į lovą.
Ryte mane pažadino mesenger žinutės garsas. Nepatenkinta pasiėmiau telefoną. Vos pamačius nuo ko žinutė akys prasimerkė ir miegot nebenorėjau. Žinutė buvo nuo katik sukurtos grupės kurioje buvo visi žmonės pas kuriuos buvau vakar. Paspaudžiau ant atsiūstos nuotraukos ir nežinau kodėl bet širdį suspaudė ilgesys. Tai buvo maža mergytė stovinti šalia manęs. Prisimenu kaip jai atidaviau savo pakabuką.
Toliau buvo nuotrauka šuns, motociklo ant kurio sėdėjau Rugile. Visi siuntė nuotraukas be sustojimo, visose jose buvau su tais žmonėm ir atrodžiau laiminga. Pamačiau nuotrauką kurioje Raidas su kažkokiu vaikinu buvo margais plaukais.
Pradėjo spengti galvą.

-Labas rytas,-maloniai pasisveikino kambarinė,-ar jie jūsų draugai,-ji parodė į Tomą su Raidu miegančius vidurį kolidoriaus su margais plaukai.
-Ir kaip tie asilai čia atsidūrė.

Direktorius pradėjo skaityt vardus nuo lapo. Išgirdus savo vardą priėjau ir šalia atėjo mergina iš kitos mokyklos.
—Vanesa,—ištiesiau ranką besišypsodama
—Rugilė,—paspaudė ranką ji
—Manau sutarsim puikiai,—pasakiau o ji tik nusišypsojo.

Kuo toliau tuo labiau skaudėjo galvą. Galiausiai skausmas tapo toks didelis kad nebepajėgiau sėdėt. Užsimerkiau ir jaučiau kaip prarandu samonę.

-Ir kas gi tavo brolis su sese gal pažįstu.
-Oi net neabejoju kad pažįsti. Jis yra Benas.

O aš tik nusišypsojau ir nusiėmiau savo kaukę.
-Sveikas Raidai,-jo veidas buvo vertas milijono.
-Tu... tu Deabrua?-jis vis dar neatsigavo.

Po dviejų valandų kelio privažiavom kraujo gaujos klubą kur jie praleidžia daugiausia laiko.

—Picaaaaa picaaaa,—pradėjau rėkt kaip beprotė.
—Užsičiaupk,—iš antro aukšto atsklido kažkieno balsas.
—Užčiaupk,—atšaukiau atgal nežine kam.
—Kaip nori,— mano malonusis pašekovas pradėjo lipti laiptais.
—Gelbėkit kas nors. Tas beaprotis nori mane nužudyt!—pradėjau lakstyti po virtuvę kol atsitrenkiau į kažkieno krūtinę. Pakėliau akis. Prieš mane stovėjo pusnuogis Aretas. Atsisukau į Raidą su Eidu kurie iš šono stebėjo visą šitą spektaklį
—Štai čia jūs matot urvinį žmogų kuris nežino tokio daikto kaip
rūbai,—nykščiu parodžiau į už manęs stovintį Aretą.

-Šiandien sunaikinsim kraujo
gaują.

Raidas iššaudė čia esančius apsauginius ir liko tik Donardas ir jo du artimiausi gaujos nariai. Aretas atėmė iš jų ginklus ir jie nebeturėjo kur trauktis. Išsitraukiau iš rankenuko savo pistoletą ir išėjau į priekį.
-Isileidai priešus į savo būstinę. Nemaniau kad bus taip lengva.
-Kas tu tokia kekše kad čia drysti šokinėt.
-Aš Deabrua o tu mano
užsakymas,- jie krito ant žemės negyvi.

Pramerkiau akis. Aš žinojau kas esu ir kas buvau. Aš supratau jog Daivaras ir Emeida man melavo. Viskas stojo į vietas.
Tai Daivaras bandė keršyt man nužudydamas mano mamą, tai jo siūsti žmonės mane pašovė dėl ko aš ir gulėjau komoi. Dabar viską žinau ir teliko nuspresti ką daryt toliau.