Įslaptinta 2 (Baigta)

34

Brangūs skaitytojai aš niekada nesakiau jog ši istorija baigės. Galbūt perilgai užtrukau rašydama, bet šiuo metu dirbu ties nauja istorija, tad labai nepykit ir po žeme manęs dar nekaskit. Myliu bučiuoju, gero skaitymo😘😘😉

Visi sunkiai bet užtikrintai susitaiko su draugės netektim, ir tesia savo gyvenimą.

Vanesos pov

Aš nemiriau. Tas šūdžius šovė į mane iš kažkokių kvailų šovinių kurie nesužeidė manęs taip smarkiai kaip maniau. Vis dėlto, geriau jau būčiau mirusi. Kažkur apie savaitę guliu prirakinta prie lovos. Mano žaizdas bando užgydit, nes kaip pasakė „baidyklių niekas nenori" nelabai supratau šitos frazės tikslo bet ir nenorėjau suprast. Visdėlto čia bent jau niekas manęs nekankina.

Praėjo dar apie savaitę, žaizdos užgijusios. Nežinau ką darys su manim kai aš vėl sveika. Durys eilinį kartą prasivėrė ir pro jas iėjo man dar nematytas vyras. Jis buvo apie trisdešimties, žilstelėjęs ir turėjo kelias tatuiruotes ant rankų. Jis priėjo prie manęs.
-Nori pasilinksminti?-jis išsišiepė apnuogindamas savo auksinius dantis. Sukaupusi visas jėgas spjoviau jam į veidą. Savaime aišku tai jį supykdė. Iš dėklo išsitraukė peilį.
-Man neidomu ką sakė bosas, nenubausta neliksi,-jis su peiliu pradėjo pjaustyt mano pilvą ir kojas. Galiausiai jam atsibodus likau viena. Iš žaizdu tekėjo kraujas bet jau buvau prie to pripratus. Tas vyriškis padarė lemiamą klaidą ir paliko peilį ant lovos. Paėmusi jį kaip galėdama greičiau nusipjoviau virves. Mano nuostabai kolidoriuje nebuvo jokių žmonių todėl susiradus išėjimą pasileidau bėgt kur akys mato. Po valandos bėgimo buvau išsekusi. Tiek laiko be jokio sporto tikrai neišėjo man į naudą, o dar žaizdos, buvau jas šiek tiek susitvarsčius bet man reikėjo kuo greičiau rast pagalbą kitaip į žaizdas isimes infekcija o tada tai jau šakės. Ėjau pagreitintu žingsniu bandydama atgaut kvapą.
Mano laimei ilgai eit neteko, nes priėjau kažkokį nedidelį miestelį. Bandžiau susistabdyt mašinas bet niekas nestojo o jau pradėjo temti, vienintelė likusi išeitis eiti ir belstis į namus. Iš pirmo namo buvau labai greit išvyta kaip ir iš antro, priėjau prie dar vieno namo praradusi viltį. Duris atidarė moteriškė perkopusi keturiasdešimtmetį. Jos akys išsiplėtė mane pamačius.
-Agne čia tu?-jos akys prisipildė ašarų.
-Ne aš Vanesa,-prisistačiau moteriai kuri mane su kažkuo sumaišė.
-O Dieve vaikeli kas tau nutiko?-paklausė ji susirūpinus kai pamatė mano žaizdas.
-Tai labai ilga istorija, bet man reikia pagalbos nes ilgai nebeištversiu.
-Žinoma užeik tuoj atsinešiu vaistinėlę,-moteris pradarė duris plačiau ileisdama mane. Namai buvo jaukūs ir tvarkingi ant sienų kabojo rėmeliai su nuotraukom. Viena nuotrauka patraukė mano dėmesį ir aš ją nusikabinau. Nuotraukoje buvo mergina visai panaši į mane, ji buvo prie jūros ir šypsojosi, galbūt ji buvo metais dviem jaunesnė bet turbūt ta moteris mane sumaišė su šia mergina.
Po minutės grįžo ir moteris. Ji pamačiusi nuotrauką mano rankose pradėjo verkti.
-Tai mano dukra, ji nesenai dingo ir niekas jos neranda, tu panaši į ją,-ji paėmė nuotrauką ir žiūrėjo į ją. Galiausiai pakabinus atgal nuvedė mane į svetainę kur sutvarkė žaizdas.
-Man tereikia paskambinti ir mane pasiims iš čia aš daugiau jums nebetrukdysiu,-moteris tik linktelėjo ir atnešė savo telefoną, nežinojau kam skambinti, nebuvau tikra kas padės o kas pakenks. Galiausiai pirštai patys suvedė Rugilės numerį. Po kelių pyptelėjimų pasigirdo merginos balsas.
-Alio,-nebuvau tikra ką sakyt, nežinau ką ji galvoja, kur aš.
-Rugile?
-O dieve Vanesa čia tu, negali būt...-atitraukiau telefoną nuo ausies vos jai pradėjus rėkt.
-Nusiramink, man reik pagalbos. Turi atvažiuot manęs pasiimt,-paklausiau moters adreso ir jį pasakiusi draugei padėjau ragelį. Nepajaučiau kaip akys užsimerkė ir panirau į sapnų karalystę. Pabudau nuo švelnaus purtymo, pramerkiau akis ir susidūriau su Rugile. Ji puolė mane apsikabinti ir panašu kad neketino paleisti.
-Papasakosiu viską vėliau o dabar, paėmei tai ko prašiau?-mergina linktelėjo ir iš kišenės išsitraukė voką. Pradariau jį ir patenkinta linktelėjau. Priėjau prie moters kuri viską stebėjo iš šono.
-Labai dėkoju jum už pagalbą, jei ne jūs nežinau kur dabar būčiau,-paėmiau tušinuką kurį pamačiau ant stalo ir ant voko užrašiau savo telefono numerį.
-Tai jum mažas atlygis už pagalbą, o jei kadanors kažko reikės, betko, paskambinkit, visada su mielu noru jums padėsiu,-pasakiau ir iteikiau vokelį su pinigais. Atsisveikinusios su moterim palikom ją toliau dirbti savo kasdienius darbus, o mes sėdom į mašiną ir pasukom namų link.