Įslaptinta 2 (Baigta)

8

Negirdėjau ką ji šneka bet man buvo neidomu, kol į namus neiėjo policijos uniformom apsirenge vyrai.
—Laba diena ar jūs Izabele?—vienas iš jų paklausė žiūrėdamas į mane o aš tik palinksėjau galva.
—Mes tiriame tavo mamos nužudymą ir norime užduoti keleta klausimų,—palinksėjau galvą kad jie testų.
—Ar tavo mama turėjo kažkokių priešų kurie galėjo norėt ja atsikratyt?
—Ne.
—Ar jūsų šeimoje vyko kokių konfliktų?
—Ne.
—Galbūt jūsų šeima turėjo priešų iš anksčiau?—nutilau ir pakėliau akis į policininką, o kas jei čia tie patys žmonės kurie bandė mane nužudyt, kas jei jie dabar man kenkia per man svarbius žmones.
—Ne,—į namus iėjo Enzo. Mačiau kad jis buvo nepatenkintas jog tie policininkai čia.
—Sakiau nelysti prie jos. Aš atsakysiu į viską ką reik o ją palikite
ramybėje,—jis pradėjo rėkt ant policininkų.
—Enzo viskas gerai,—pasakiau be jokių jausmų ir atsistojus nuėjau pasiimt nešiojamą kompiuterį. Pareigūnai buvo labai greit išvyti iš namų.
Atėjo laikas atsiminti savo igudžius ir keršyt tiem kurie to prisiprašė.
Žiūrėjau kamerų vaizdo irašus vis per naujo. Šaudyta buvo tik į mano mamą ir Neila. Aiškiai buvo bandyta pakenkti joms. Vėl pradėjau verkti negalėdama pakelti vaizdo kaip mano mama pašaunama. Galiausiai susiėmiau.
Vyrai su ginklais sulipo į juodą mašiną ir išvažiavo. Nulaužiau dar pora kamerų ir stebėjau kur nuvažiavo ta mašina.
Jie nebuvo labai atsargūs todėl juos susekti buvo lengva net pamiršus visus įgūdžius.
Atsekiau juos iki kažkokio didelio pastato. Už manęs stovėjo draugės kurios suprato ką aš darau.
—Tu negali tenai važiuoti,—paprieštaravo Enzo,—tu jau labai senai tuo užsiiminėjai ir tu važiuotum tiesiai į pražutį,—atsistojau ir nepaisiusi ką jis sako užbėgau į viršų.
Na ka Deabrua grįžta.
Išsimaudžiau nes jaučiausi baisiai išėjus iš vonios apsirengiau juodas timpas ir juodą maikę. Pasiėmiau ginklus ir susidėjau į diržus. Taip pat užsidėjau pakabuką kurio niekad nepalikdavau, dar isikišau peilį su dėklu į batą.
Nusileidau į apačią ir mano akys iškart užkliuvo už Neilos, Sofi ir Amelijos kurios žiūrėjo į mane. Pati pasižiūrėjau ar kažkas negerai ir tada supratau jog jos nežino apie mano praeitį. Prieš mane atsistojo Ari.
—Tu niekur viena nevažiuosi tuoj atvažiuos vaikinai ir mes visi viską sutvarkysim kaip ir seniau,—ji apsikabino mane neleisdama išeit.
—Gerai,—nuėjau atsisėst ant sofos. Priešais mane atsisėdo Neila.
—Iš kur tu visa tai turi?—ji parodė į mano ginklus.
—Aš visada juos turėjau,—atsakiau šaltai. Nuėjau pasiėmiau kompiuterį ir vėl žiūrėjau tuos pačius vaizdus. Išsiaiškinau kurio iš tų šunsnukių kulka tai buvo ir prisiekiau sau kad jis kankinsis.
Po dešimt minučių į kiemą ivažiavo vaikinai. Enzo atidarė duris ir nutilo. Atsisukau. Už durų stovėjo Raidas. Mano ranka iškart atsirado ant šautuvo.
—Ko tau čia?—atsistojau ir atsisukau į jį.
—Atėjau padėt,—jis priėjo prie
manęs,—labai užjaučiu,—jis bandė mane apsikabinti bet aš jį nustūmiau.
—Man iš tavęs nieko nereikia,—apsisukau ir nuėjau pasiimti kompiuterio.
—Ko tu čia pyksti gi ne aš tave palikau,—sustojau ir lėtai atsisukau.
—Nieks tavęs neprašė grįšt ir lyst prie manęs, turbūt jei nebūtum manęs rades ir išsiaiškinęs viską, mano mama vis dar būtu gyva, o aš ir toliau vadovaučiau modelių firmai, o ne vėl grįžčiau prie to nuo ko bandžiau pabėgt,—pasakiau tai kas sukosi mano galvoje.
—Ei ei nesipykstam,—isiterpė Rugilė.
Pasiėmiau motociklo raktelius ir atsisukau į tris drauges kurios vis dar nesuprato kas čia vyksta.
—Gerai imam ginklus ir važiuojam,—pasakiau garsiau ir nuėjau į garažą.
Isivežiau motociklą į gatvę ir pasistačiau prie kitų mašinų. Visi išėjo į lauką.
—Jum į telefonus atsiunčiau nuotrauką žmogaus kuris turi būt mūsų ikaitu. Man reik jo gyvo,—mačiau nuostabą Neilos, Sofi ir Amelijos veiduose.