Įslaptinta 2 (Baigta)

36

-Siaubas kokie liūdni snukiai, ne dėl tokio vaizdo prisikėliau iš mirusių,-atgavau visą savo drąsą. Visi pakėlė akis o aš su malonumu stebėjau jų ištysusius veidus kurie buvo tiesiog perpildyti nuostabos. Atsisukau į Neilą kuri stovėjo šalia.
-Kas čia per durnas bruožas nesisveikint?-nusijuokiau ir beveik tuo pačiu metu griuvau ant grindų užgulta merginų.
-Jei jūs ir toliau mane spausit tai tada tikrai bus priežastis verkt,-nusijuokiau per ašaras. Aš pasiilgau šių žmonių. Merginos nenorėdamos atsitraukė ir padėjo man atsistot.
Prie manęs staigiai pripuolė Enzo, nespėjau susivokt kai pajutau vaikino lūpas ant savų. Pagaliau atsipalaidavau, nes jaučiausi esanti ten, kur ir turėčiau būt.
Enzo atsitraukė nuo manęs bet net neketino paleist jis laikė sunėres mūsų pirštus.
-Sveika prisikėlus,-mane apsikabino Eidas o po to ir Demyras. Merginos vis dar verkė ir pasižiūrėjusį jas man taip pat ištrykšdavo ašara.
-Kas čia vyksta aš jau visiškai nesusigaudau,-Sofi buvo visiškai sutrikus.
-Papasakosiu vėliau,-man vos pabaigus sakyt kabineto durys, prie kurio stovėjome, prasidarė.
-Jūs čia visi laukiat to pačio tyrimo?-sutriko vyras išėjes iš kabineto.
-Aš eisiu,-paakiau ir pradėjau eit kai pajutau, kad Enzo timpteli man už rankos.
-Aš kartu,-jis psižiūrėjo žvilgsniu neleidžiančiu prištaraut.
-Na taip jau geriau,-šiek tiek nervingai nusjuokė vyras. Aš su Enzo iėjom į kabinetą ir uždarėme paskui save duris. Atsisėdom į kedes ir išklausėm visą paaiškinimą ką jie sugebėjo ištirti. Vos išgirdus aukos vardą mano veidas pabalo.
-Ar galiu pamatyt nuotrauką kai ji nebuvo sudarkyta?-paklausiau ir po minutės rankose laikiau merginos nuotrauką. Gerklėje iškilo didzžiulis gumulas kurio negalėjau atsikratyt.
-Ar jau pranešėt jos giminaičiams?
-Dar ne, jūs pirmi sužinoję aukos tapatybę,-pasakė tyrėjas, aš tik linktelėjau ir daugiau nepratariau nei žodžio.

Galiausiai po poros valandų visi buvome mano namuose. Po naujienų, iš tyrėjo, nepratariau nei žodžio. Sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau į jaunos merginos nuotrauką.
-Rugile,-atkreipiau draugės dėmesį,-man reik kai kur nuvažiuot,-nespėjus nieko daugiau pasakyt mergina linktelėjo ir nuėjo užsidėt batų.
-Tu be manęs niekur nevažiuosi,-prakalbo Enzo kuris visą laiką buvo šalia. Nesipriešinau, tiesiog nuėjau užsidėt batų.

-Pirma į gėlių parduotuvę,-pasakiau Rugilei vos isėdom į mašiną.

Stovėjau prie durų kurios vienintelės prasivėrė kai man reikėjo pagalbos. Paspaudžiau skambutį. Duris atidarė visiškai nepasikeitus moteris kurios vardo iki šiol nežinojau. Moteris pamačius baltų, stambiažiedžių chrizantemų puokštę pradėjo verkt. Aš nesusilaikius apsikabinau moterį ir pati pradėjau verkt. Niekada sau neatleisiu už Agnės mirtį.
Pas moterį praleidom porą valandų, pasirūpinau ja kiek galėdama, bet puikiai suprantu jog susitaikyt su artimo žmogaus mirtim yra nerealiai sunku.

Galiausiai supratau kad mums jau reikia važiuot namo, nors ir nenorėjau palikt šios geraširdės moters vienos.

Grįžom namo kur mus pasitiko šventinė nuotaiką. Visi buvo pasiruošę atšvesti mano grįžimą, bet aš tiesiog norėjau užsimiršt, o alkoholis tam puikiai tiko.

Biški keistoka dalis.😂
Tikiuosi ne per daug aš čia nusigrybavau.😁❤