Įslaptinta 2 (Baigta)

54

-Šiuolaikiniai policininkai kvaili, ir labai lengvai paperkami,-prunkštelėjau ir nuėjau į namo vidų. Pasiėmiau vaistinėlę ir atsisėdusi ant sofos pradėjau tvarkytis nedideles žaizdas kurių buvo pilna. Prie manęs atsisėdo Enzo ir atsirėmė į mano petį stebėdamas kaip dezinfekuoju žaizdas. Baigusi atsisukau į Enzo. Pasižiūrėjau į jo ranką ir pasiėmusi pradėjau tvarkyt jo žaizdas. Kitą kartą reiks būt atsargesniems.
-Man skauda,-jis pradėjo kandžioti mano petį, kas buvo kvaila.
-Baik,-pabandžiau pasitraukt toliau nuo jo, bet nepavyko nes nebaigiau tvarkyt žaizdos. Vaikinas vėl pradėjo kandžiotis.
-Nu viskas, atsibodai,-atsistojau ir nuėjau į virtuvę kur prie stalo sėdėjo Martas.
-Parodyk žaizdas,-sukomandavau atsitempdama kitą kėdę šalia vaikino. Martas padėjo savo ranką man ant kelių taip leisdamas sutvarkyt, ten esančius ibrėžimus. Po minutės į virtuvę iėjo Enzo. Jis atsisėdo man už nugaros ir aš negalėjau matyt ką jis daro. Staiga pajutau vaikino rankas ant savo šonų ir pradėjau juoktis.
-Enzo baik, aš bandau sutvarkyt žaizdą,-trinktelėjau jam per pirštus.
-Bet man nebaigei,-vaikinas apsakė man tesiant darbą su Marto ranka.
-Tu kandžiojies,-pasakiau vyniodama bintą aplink rudaplaukio ranką.
-Nu bet man skaudėjo,-vaikinas padėjo savo barzdą ant mano peties ir stebėjo ką aš darau.
-Tai reikėjo Marto ranką spaust.
-Palikit mano ranką ramybėj,-visi pradėjome juoktis.
-Baigiau, sekantis,-atsisukau į Enzo ir tesiau jo žaizdų tvarkymą.
-Jūs tiesiog sutverti vienas kitam,-pasakė Martas kai Enzo pradėjo daryt nesamones o aš muštis.
-Oi tik nepavydėk,-galiausiai baigiau tvarkyt Enzo žaizdas, ir galėjau daryt ką norėjau. Nuėjau į svetainę ir atsisėdus ant sofos pradėjau naršyt socialiniuose tinkluose. Pasižiūrėjau į laikrodį ir nustebau, jau buvo dvylikta nakties. Nusižiovavau kai supratau kokia pavargus esu.
-Nieko nepamiršai?-pusiaukelėje į kambarį mane sustabdė Enzo balsas. Atsisukau į vaikiną ir pavarčiau akis. Nulipau laiptais ir priėjusi prie vaikino pabučiavau.
-Labanakt,-pasakiau ir vėl pradėjau eit laiptų link.
-Dar kai ką pamiršai,-vaikinas nusijuokė. Sustojau ir galvojau ką pamiršau. Galiausiai pasidavusi priėjau prie vaikino.
-Aš pavargus, tiesiog pasakyk ką pamiršau ir esim miegot,-apsikabinau jį per kaklą ir atsirėmiau į jo krutinę.
-Vardas Meida nieko tau nesako?-vaikinas paklausė ir prireikė minutės kol susivokiau. Atšokau nuo vaikino
-Velnias,-pasakiau ir pradėjau bėgti rūsio link. Priėjusi duris patuksenau.
-Meida atidaryk,-mergina išgirdus mano balsą pravėrė duris ir apsidairė. Isitikinusi, kad saugu ji išėjo.
-Kas čia buvo?-ji paklausė vis dar dairydamasi. Iš svetainės atėjo Enzo ir atsistojes už nugaros apsikabino mane.
-Konkurentai,-pamelavau,-labai aršūs konkurentai.
-Tu nori važiuot namo ar pasiliksi, yra svečių kambarys,-Enzo paklausė merginos o aš labiau atsipalaidavau ir užsimerkiau.
-Nesijaučiu saugiai kai tamsu ir ypač po tokių įvykių,-pasakė mergina.
-Vadinas liksi,-pasakiau ir nusižiovavau.
-Tu eini miegot, pasirūpinsiu Meida,-vaikinas paleido mane ir pastūmė laiptų link.
-Aha, labanakt,-mieguista užlipau į viršų ir su suknele griuvau į lovą. 

Pabudau nuo saulės spindulių ir apsivertus ant kito šono toliau miegojau. Durys prasivėrė ir iš žingsnių supratau, kad į kambarį iėjo Enzo.
-Pabudome ir keliamies,-užuodžiau kavą.
-Nepabudom ir nesikeliam,-užsidengiau galvą kaldra. Pajaučiau kaip lova šalia manęs idumba. Vaikinas nutraukė kaldrą nuo mano galvos.
-Nori šiandien į kiną?-vaikinas atsigulė šalia manęs.
-Tipo į pasimatimą?-pasižiūrėjau į jį.
-Tipo taip.