Įslaptinta 2 (Baigta)

43

-Enzo?-priėjau prie lovos ir atsiguliau ant šono žiūrėdama į jį. Jis veidą buvo paslėpes pagalvėje todėl mačiau tik ausį.
-Pasižiūrėk į mane,-suzyziau kaip mažas vaikas. Vaikinas šiek tiek pasuko galvą ir aš galėjau matyt jo paraudusias akis. Jis verkė? Vien nuo tos minties mano skruostu nuriedėjo ašara.
-Aš atsiprašau, tarp mūsų su tuo vaikinu nieko nėra, prisiekiu, jis tėra senas pažįstamas,-žiūrėjau į Enzo raudonas akis ir jaučiau kaip skruostais ritosi ašaros.
-Aš mačiau jį, mačiau kaip jis žiūrėjo į tave, žinau ką tas žvilgsnis reiškia, jis tave myli, kaip ir aš,-vaikinas vėl isikniaubė į pagalvę.
-Koks skirtumas kaip jis į mane žiūri, ar ką jis jaučia, jis niekada negaus atsako nes aš myliu tave,-vaikinas pasižiūrėjo į mane, pasinaudojusi proga suglaudžiau mūsų lūpas.
Visą likusią dienos dalį pragulėjom lovoj ir pražiūrėjom filmus.

Ryte prabudau nuo žadintuvo skleidžiamų garsų. Greit atsikėliau ir pradėjau ruoštis treniruotei. Suskaudus šoną, nusiėmiau ten buvusį bintą, apie kurį niekas nieko nežinojo. Žaizdos beveik užgijo, aišku liks randai, bet jų ir taip ant mano kūno yra.
Krūptelėjau Enzo pirštam prilietus vieną iš naujų randų. Nuleidau maikutę ir atsisukau į vaikiną.
-Tai jų darbas,-nebuvau tikra, jis klausė ar pasakė faktą.
-Jie subjaurojo mano princesę,-jo akyse matėsi kas sekundę didėjantis pyktis. Vaikinas suėmė mano maikutės kraštą norėdamas pasižiūrėt į žaizdas ant pilvo, bet aš numušiau jo ranką žegdama žingsnį atgal.
-Tai ne pirma ir nepaskutinė žaizda, nusiramink.
-Visi kurie bjauros mano princesę neliks nubausti,-jis kėtino ten važiuot vienas, aš to negalėjau leisti, tai jam būtu pasibaige mirtimi.
-Tai aš dabar subjaurota?-griebiausi pirmos pasitaikiusios minties kaip jį sustabdyt. Vaikinas nekreipė į mane dėmesio ir iš stalčiaus pasiėmė mašinos raktelius.
-Enzo,-sušukau jam ruošiantis palikti kambarį,-jeigu tu išeisi, galėsi nebegrįžt, ir pamiršt apie mane,-vaikinas sustojo, man pavyko jį sustabdyt. Enzo priėjo prie manęs ir apsikabino.
-Kad ir kaip tave myliu, jie negali likti nenubausti,-jis pabučiavo mane ir greit pasišalino iš kambario. Pernelyg gerai pažinojau šį vaikiną, puikiai supratau kuom viskas baigsis. Vos jam nulipus į apačią, nubėgau į Ari kambarį. Mergina gulėjo lovoje ir naršė telefone, iš dušo girdėjos garsai, išduodantys Demyro buvimo vietą. Užrakinau duris ir išokau į lovą, šalia sutrikusios merginos.
-Nejaugi tu leisi jam važiuot?-na tai aišku, kad ji viską girdėjo.
-O tu stebėk kas bus,-nusišypsojau, apačioje pasigirdo keiksmai ir po minutės jau girdėjosi spartūs žingsniai laiptais.
-Ką padarei?-tyliai paklausė mergina.
-Susukau jam galvą savo išvaizda,-nusijuokiau. Iš pat pradžių žinojau jog Enzo nebūtu rizikaves mane prarasti, jis per daug mane myli, kaip ir aš jį.
-Atsiprašau,-girdėjau vaikino balsą mūsų kambaryje,-princese?,-jis ieškojo manęs.
-Eik sau Enzo!-sušukau, už durų pasigirdo žingsniai. Rankena suklibėjo, gerai, kad užrakinau duris.
-Atidaryk,-vaikinas nepasidavė ir toliau bandė atidaryt duris.
-Eik velniop,-surikau iš draugės atimdama telefoną. Viso šito triukšmo patrauktas iš vonios išėjo Demyras.
-Kas čia vyksta?-paklausė rankšluosčiu sausindamas savo rudus plaukus.
-Įsilaužti bando,-parodžiau į duris.

Labai, labai ačiū, kad laukiate ir skaitote, nesvarbu kaip ilgai užtrunku ikelt dalį. Man tai reiškia nerealiai daug, visi vote ir komentarai visuomet pakelia nuotaiką, nesvarbu kokia ji bloga.
😘😘😘😘😘