Įslaptinta 2 (Baigta)

7

—Labai užjaučiu,—jis nuleido galvą. Nežiūrėdamas man į akis,—padarėme viską ką galėjome,—nebegirdėjau ką jis sakė.
Mano mama... mano mama mirė. Sukritau ant Enzo rankų ir dabar niekaip negalėjau sulaikyti ašarų. Pradėjau žviegti. Norėjau išlieti visas emocijas. Ir vėl man buvo suleisti raminamieji. Bet šikart jie nepadėjo.
—Nuvesk ją į mašiną aš sutvarkysiu dokumentus,—pasakė Enzo, ir Eidas paėmes mane išnešė iš šito pastato kuriame paskutinį syk mačiau savo mamą gyvą.
Sėdėjau mašinoje susirietus ir nieko nenorėjau daryt. Po kažkiek laiko į mašiną ilipo ir Enzo, atsisėdo šalia manęs ir apsikabino.

Mašina sustojo prie mūsų namo bet aš net nepajudėjau. Mintis kad visi jos daiktai vis dar čia mane tiesiog žudė. Buvau nunešta į namus, visi buvo svetainėje ir žiūrėjo į mane susirūpinusiais žvilgsniais.
Gulėjau lovoj ir žiūrėjau į lubas. Skruostais tekėjo ašaros o gerklėje buvo toks gumulas kad net skaudėjo. Galiausiai neišlaikiau ir pradėjau žviegt.

Praėjo diena. Niekur iš kambario nebuvau išėjusi. Beveik nieko nevalgiau. Visi liko nakvoti šiuose namuose ir vis pakaitomis bandė mane priversti praryt nors kasnį.
Šiandien laidotuvės. Kartais pagalvoju kad būtu paprasčiau nušokti nuo tilto ir viską užbaigti. Bet aš per silpna tam.
Į kambarį iėjo Neila.
—Labas,—ji prisėdo ant lovos.
—Aš tau atnešiau rūbus,—pakėliau akis į ją. Ji jau buvo apsirengusi juodą suknelę o kitą laikė rankose.
—Aš žinau kad tau labai sunku bet tu turi eiti,—ji padėjo savo ranką ant mano kelio. Vėl pradėjau verkti. Ji ištiesė rankas ir aš iškart puoliau jai į glėbį. Taip prasėdėjom apie dešimt minučių.
—Gerai tu turi susiimt,—ji žiūrėjo tiesiai man į akis ir paėmusi už rankų nutempė į vonią,—apsirenk,—padavė man suknelę ir paliko mane vieną.
Šiaip ne taip apsirengiau ir pasižiūrėjau į veidrodį. Atrodžiau kaip vaiduoklis. Išėjau iš vonios.
—Nori kad biški padažyčiau?—paklausė bet aš tik pasukiojau galvą duodama suprast kad ne.
—Gerai. Eime,—ji apsikabino mane per pečius ir mes pamažu nusileidome į apačią. Visi jau buvo pasiruošę. Užsidėjau batus ir išėjau į lauką.
Nuvažiavom į šarvojimo salę. Priėjau ir vėl nesusilaikiau. Ji buvo tokia balta ir šalta. Iškart apsisukau ir išbėgau lauk. Sėdėjau lauke ant suoliuko. Prie manęs prisėdo Sofi ir apsikabino. Gerai kai turiu draugus kurie man padeda.
Į salę nebegrįžau, negalėjau. Valandą prasėdėjau lauke apsikabinus Sofi, galiausiai reikėjo važiuoti į kapines.

Išlipau iš mašinos ir paskui visus nuėjau tarp visų tų kapų prie šviežiai iškastos duobės. Kunigas kažką šnekėjo o aš nenuleidau akių nuo karsto.
Galbūt mes su mama nebuvome labai artimos. Galbūt nepletkindavom dažnai bet ji vistiek mano mama žmogus kurio niekad negalėsiu pamiršti. Niekas niekada manęs nemylės kaip ji. Visi prieidinėjo prie manęs ir reiškė savo užaujautą, bet man tie žodžiai nieko nereiškė, man nereikai jų man reik mamos.

Iš lovos neišlipu jau kokią savaitę. Kaip supratau merginos už mane tvarko verslą ir už tai aš jom dėkinga.
Nuskambėjo durų skambutis. Namie esu viena todėl teks eit atidaryt. Už durų buvo Ari, Silvija ir Rugilė.
—Kaip jauties?—pirma priėjo Rugilė o aš tik patrukčiojau pečiais ileisdama jas į vidų.
Atsisėdau svetainėje ant sofos ir susisukau į dekį.
—Tu negali užsidaryt savyje,—šalia susėdo ir merginos.
—Taip manai?—pakėliau antakį ir dar labiau susisukau į dekį.
—Baik, tu turi likt stipri,—Silvija truktelėjo už dekio.
—Važiuojam į šaudyklą?—pasiūlė Ari. Pakračiau galvą nenorėdama niekur važiuot.
Kažkas paskambino į duris ir Silvija nuėjo atidaryti. Negirdėjau ką ji šneka bet man buvo neidomu, kol į namus neiėjo policijos uniformom apsirenge vyrai.

Gerai dabar tikrai noriu nuomonių ar labai į pievas
nenusivažiavau 😘😘😘