Įslaptinta 2 (Baigta)

31

Ar aš jį myliu? Sušiktai taip.
-Ką dabar darysi?-jis atsistojo ir prisiartino prie manęs, žengiau žingsnį atgal.
-Nežinau,-pasakiau tiesą. Aš myliu jį, bet tai ką jis padarė yra nedovanotina.
Neatsukdama vaikinui nugaros ėjau link garažo. Tikiuosi jis nesupyks jei pasisavinsiu vieną iš motociklų. Jam nespėjus susivokti ką ketinu daryt, pačiupau raktelius ir sėdus ant motociklo išvažiavau.
Bandžiau atgaminti kelią, tai padaryti buvo sunku, bet galiausiai po ilgo klaidžiojimo pasiekiau tikslą.
Niekur neskubėjau. Sėdėjau ant motociklo ir svarsčiau ką jiems reiks pasakyt.
Šiek tiek pasėdėjus nusprendžiau kad nieko nepakeisiu laukdama.
Nulipau nuo motociklo ir vilkindama laiką, miniatiūriniais žingsniais ėjau link pastato. Nepasibeldus iėjau, visų akys susmigo į mane.
-Sveiki,-nusišypsojau laukdama jų reakcijos. Merginos metė visus darbus ir pribėgusios stipriai apsikabino, maniau jog uždusiu.
-Ei ei ei. Aš dar noriu gyvent,-pasakiau vos galėdama kvėpuot. Merginos nusijuokė ir pasitraukė.
-Sveika sugrįžus.

Visą dieną pasakojau kaip aš ten gyvenau ir kaip juos pamačius išsigazdavau manydama jog jie nori mane nužudyt. Visi juokėsi iš manęs, džiaugiausi jog pagaliau grįžau.
Buvo viena vienintelė problema kuri nedavė man ramybės. Aš nebežinojau ką jaučiu Enzo ką Daivarui o ką Raidui. Giliai širdyje juos visus mylėjau. Bet kurį labiau?

Vakare nuėjau į savo kambarį ir persirengusi išsidrėbiau lovoje. Enzo nuėjo į kitą kambarį leisdamas man šiek tiek apsiprasti su staigiais pokyčiais ir nenorėdamas manęs spausti. Kaip jis pasakė: ”Kai būsi pasiruošusi gyvenimas grįš į normias vėžes ir aš tau padėsiu viskuom kuom tik galėsiu”
Gulėjau lovoje neoinodama ką man reiks daryt.
Mano dėmesį patraukė keistas garsas lauke. Kažkas mėtė kažką į mano langą. Užsidėjau chalatą ant pižamos nes buvo vėsoka. Priėjau prie lango ir pažvelgiau į kiemą kurį teapšvietė mėnulis. Nieko nepamačius grįžau į lovą.
Ryt reiks nuvažiuot į savo namus ir pasižiūrėt kaip sekasi draugėm. Taip pat reik užsirašyt į kokį sporto klubą nes panašu kad grįšiu prie savo seno darbo.
Mintys skraidė galvoje be jokio dėsningumo. Mano mintis ir vėl nutraukė tas įkirus barbenimas. Vėl priėjau prie lango. Atidarius jį bandžiau idėmiai apžvelgt kiemą. Krūmuose kažkas sujudėjo ir pro atvirą langą kažkas iskrido į mano kambarį. Iš to keisto daikto pradėjo skleistis dujos ir man nespėjus susivokt jos užpildė visą kambarį. Norėjau paimt jį ir išmest pro langą, bet kas žingsnį kojos darėsi lyg švininės ir eiti tapo labai sunkus darbas. Nebeištvėrus suklupau ir nebegalėjau pajudėt. Paskutinis dalykas kurį mačiau prieš prarandant samonę, buvo moteriški aulinukai ir dvi poros vyriškų sportbačių.