Įslaptinta 2 (Baigta)

66

-Jei noriu sugrįžt į verslą turiu kažką daryt,-tyliai pasakiau, bet buvau isitikinusi jog ji girdėjo. Silvija norėjo kažką sakyti, bet ją nutraukė skambantis telefonas. Nusišypsojau pamačiusi Beno nuotrauką.
-Klausau,-atsiliepiau.
-Labas, mes atvažiavome o tavęs nėra,-išgirdau brolio balsą.
-Tuoj grįšiu, raktai po palange, iki,-pasakiau ir sulaukusi jo atsakymo pabaigiau pokalbį.
-Kažką darysiu, bet ne dabar,-atsisukau į merginą, ji linktelėjo ir aš paspaudžiau gazo pėdalą. Po kelių minučių buvome netoli namų. Sustojau o iš paskos ir Rugilė. Sudėjom visus ginklu į jos mašiną.
-Kai jie išvažiuos sunešim viską į namus,-pasakiau ir ilipau atgal į mašiną. Ivažiavau į garažą, išlipom visos iš mašinų ir iėjom į namus kur iš virtuvės galėjau užuosti blynus. Nuėjau į virtuvę kur prie kepruvės stovėjo Simona.
-Labas,-atkreipiau jos dėmesį.
-Sveikutė, tikiuosi neprištarauji,-ji pamojo mentele į stalą kur buvo švieži blynai.
-Viskas gerai, šiandien kaip tik nieko nevalgėme,-nusišypsojau. Iš svetainės aybėgo Emilija ir apsikabino mane.
-Labas gražuole,-apsikabinau ją ir nenorėjau paleist. Pakėliau sesę ant rankų ir pavėliau plaukus Benui.

Visą dieną prabuvome kartu, jiems išvažiavus atsidusau ir pradėjau tvarkyt virtuvę. Man nedavė ramybės vienas klausimas. Kur yra Enzo? Pasiėmiau telefoną ir pabandžiau jam paskambint, nė karto neatsiliepė. Ar aš turiu teisę pykti ant jo? Ai man neidomu, aš pyksiu. Užlipau į viršų ir išsimaudžiusi atsiguliau į lovą. Man reikia tapti vėl beširde, man reikia vėl nieko nejausti.

Pabudau nuo triukšmo apačioje, lėtai atsisėdau lovoje ir įsiklausiau. Kažkas buvo apačioje ir nesėkmingai bandė tyliai eit. Pasiėmiau telefoną ir pasižiūrėjau į laikrodį, puse pirmos nakties. Iš stalčiaus pasiėmiau šautuvą ir kuo tyliau išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais ir sekiau garso link. Priėjusi virtuvės duris sustojau ir giliai ikvėpiau. Vienu greitu judesiu ižengiau į virtuvę ir pakėlus ginklą nusitaikiau į triukšmo kėlėją. Mano nuostabai virtuvėje stovėjo Enzo ir kuitėsi po spinteles.
-Tu esi sušiktas kvailys,-pasakiau ir net nelaukus jo pasiteisinimo, ar kažko panašaus, užbėgau laiptais į viršų. Nuėjus į savo kambarį užrakinau duris ir atsirėmiau į jas. Raktą palikau spynoje, kad tas durnius negalėtu panaudot atsarginio. Girdėjau kaip jis užlipa į viršų, palaukus minutę durų rankena pradėjo judėt.
-Prašau, atidaryk duris, aš labai atsiprašau, nežinau kas man užėjo, prašau nepyk,-už durų pasigirdo Enzo balsas. Stovėjau atsirėmusi į duris ir jaučiau kaip skruostais rieda ašaros. Staiga atėjo suvokimas, turiu nustot, jei noriu tapti tokia kokia buvau, turiu tai pradėt dabar. Pribėgus prie spintos užsidėjau tamsius džinsus, juodą maikutę ant petnešėlių ir odinį švarkelį. Nuėjau į balkoną ir pasižiūrėjau į apačią. Šokti teks iš gan aukštai, bet išgyvensiu. Pasiekusi žemę pasileidau į garažą. Ilipau į savo mašiną, atleidus sankabą ir nuspaudus gazą pasileidau tikslo link. Laikas grįžt į verslą, laikas tapti bejausmę.

Nežudykit manęs. Nežinau ką pasakyt, atsiprašau, kad taip ilgai nekėliau, atsiprašau, kad nemoku tobulai rašyt, ačiū, kad skaitote, komentuojate ir votinate, kad ir kokią pievą parašau. Myliu jus be galo be krašto.😘😘😘😘😘😘😘😘😘😘😘😘😘💜💜💜💜💗💗💖
Vot i pasakiau.😂