Life

PART 42

Hey,laukiu jūsų nuomonių ir tikiuosi ilgų,nes ilgokai rašau šią istoriją,todėl būtų gerai žinoti,kodėl ją skaitote.Dar viena žinia,greitu metu ketinu rašyti naują istoriją ir būtų gerai jei pasakytumėt kokios norit ir su kuo. Bye. Xxx

"Pavojus"

POV'Harry'

Mašina privažiavau prieplauką ir sustojau.Iki šiol nesuprantu,kas per žmogus jis mano esąs jog pareiškė,kad siunta turiu atgabenti aš.Aš niekuomet nesiimu tokių dalykų.Dabar tikrai noriu sužinoti kas per asilas užsimanė šito.Išlipau iš mašinos ir apsidairiau aplink,visur drėgna ir tamsu.Atsidusau ir nusikeikiau,kai koja įlipau į balą.Užrakinau mašiną ir išsitraukiau telefoną.Dabar 23:45, o nieko dar nėra.Netrukus iš namo sienos kampo išniro žmogaus figūra,buvo gana tamsu ir negalėjau įmatyti kas ten,bet iš eisenos supratau jog tai vyras,kaip ir tikėjausi.Pradėjau eiti link judančios figūros.Išiesiau ranką ir paėmiau pinigų voką  iš vyro,o pats ištiesiau svaigalų siuntą.Kodėl taip tamsu?Nieko negaliu įmatyti,o taip pat ir šito asilo veido.Įsidėjau voką į vidinę švarko kišenę ir apsisukęs pradėjau eiti link mašinos.Ketinu važiuoti pas Mellą ir su ja susitaikyti,nes pavojų nebėra.Sužinojau jog Ray išvyko,todėl dabar saugu.Nusišypsojau ir jau svajojau apie Mell lūpas ant savųjų.Bam...Smūgis į galvą ir aš jau guliu ant šlapio  šaligatvio.Po velnių kas vyksta?!

POV'Mella'

Pramerkiau akis nuo lietaus lašų barbenančių man į palangę garso.Oh...lauke baisus oras.Atsisėdau ant lovos ir pasimečiau...Pala...kaip aš grįžau namo?Harry mane vežė,o...o..o aš užmigau?Šudas!Aš neturėjau užmigti.Atsidusau ir ant kėdės pamačiau savo švarkelį.O tu šventas šude!Greitai pažvelgiau į savo riešą.Kad tik Harry nebūtų jo pamatęs.Harry...na štai ir vėl verkiu.Mano emocijos vėl  sukilo.Pažvelgiau į savo antklodę ant jos pilną šlapių dėmelių nuo mano krentančių ašarų.Jis mane paliko vieną...ir vėl...Tikėjausi,jog jis atiprašys už viską ir pasakys jog mane myli,tuomet būčiau puolusi jį apkabinti ir pabučiuoti,nes beprotiškai pasiilgau jo lūpų.Bet taip neįvyko...mano viltys žlugo eilinį kartą.Išleidau gilią atodūsio dejone ir atsistojau prieš veidrodį.Pasibaisėjau savimi.Aš visa išbalusi tarsi lavonas arba ta,kuri nemato saulės,plaukai susivėlę ir riebaluoti,suknelė susiglamžiusi nuo miegojomo,ranka raudona ir apkraujavusi,o kūnas visas storas ir putlus.Per šį visą periodą pamiršau sveikai maitintis ir turbūt esu priaugusi 20 kilogramų.Aš stora ir negraži.Nusisukau nuo veidrodžio ir dar kartą atsidusau.Apsirengiau rusvą, didelį  ir švelnų megztuką,juodas kelnes,susirišau plaukus į uodegą.Emilis!O dieve reikia jam paskambinti.Apsižvalgiau aplink kambarį.Kur mano rankinė?Apieškojau visą kambarį ir nusprendžiau nueiti į svetainę tikėdamasi ten rasti rankinę.Kaip galvojau, taip ir buvo.Radau rankinę ant sofos ir priėjusi išsitraukiau mobilujį.Jis išjungtas ar išskkrovęs?Paspaudžiau įjungimo mygtuką ir telefonas tarsi pabudo iš komos. Suradau Emilio numerį ir paspaudžiau skambinti.

-Klasau?-'tarė šiek tiek apsimiegojęs.

-Sveikas Em.-'tariau ir nuėjau atsisėsti ant palangės.

-Labas Mell.-'tarė be nuotaikos.O kaip gali būt su nuotaika,jei vakar jį per mane sumušė?

-Kaip jautiesi?-'tariau ir pirštais pradėjau barbenti į langą.

-Normaliai.-'atsakė be emocijų.Jis piktas.Pyksta ant manęs.

-Atleisk man...na dėl vakar.Tikrai atsiprašau.-'pradėjau nedrąsiai murmėti.

-Viskas gerai Mella,tai ne tavo kaltė.-'išgirdusi šiuos žodžius atsidusau iš palengvėjimo.

-Turiu eiti dabar.Aš vėliau atvažiuosiu pas tave gerai?-'linktelėjau galva,o tik paskui supratau jog jis manęs nemato.

-Taip.Žinoma.-'tariau ir šiek tiek šyptelėjau.

Man tikrai reikia paguodos,o taip pat reikia pamiršti Harry.

POV'Harry'

Skauda  galvą.Šūdas skauda visą kūną.Atplėšiau aptraiškanojasias akis ir porą kart mirktelėjau.Nesuprantu visur juoda.Ar aš užsimerkęs ar aš tamsiame kambarėlyje?Mėginau atsistoti,bet man nepavyko ir dėl skausmo kairiajame šone,kritau ant kelių.Šūdas!Šūdas!Pradėjau ieškoti savo mobiliojo telefono kišenėje,bet jo neradau.Šunskiukiai paėmė telefoną!Apčiupinėjau kambarį ir mėginau surasti duris,jas radau,bet atidryti nepavyko.Susinervinau ir kumsčiu pradėjau daužyti duris,bei rėkauti.Kiek aš jau čia laiko?Ar vaikinai manęs pasigedo?Po velnių kur aš?Man pradėjo svaigti galva nuo per daug joje kylančių  klausimų ir aš kritau ant grindų.Netrukus kambaryje pasklido ryški spalva,bet aš nebegalėjau  ir nebeturėjau jėgų atmerkti akių.

-Sveikas,H.

Tai buvo paskutiniai žodžiai prieš man prarandant sąmonę,o toliau tik tamsa...