Life

PART 82

Labai visų atsiprašau,jog retai keliu dalis,tiesiog tam trūksta laiko ir būna problemų su mintim ar įdėjom, tikiuosi ši dalis nenuvils jūsų.Ačiū,kas laukiate ir dar skaitote. :)

"Please"

POV'Mella'

Atsisukau į Harry ir jo žvilgsnis įsmigo į mane.
-Ar jūs žudote žmones?-'tariau kuo rimčiausiai ir nors tamsu,galėjau blankiai įmatyti kaip vaikino veidas persikreipia.Tai man sukėlė šiurpą.
-Kartais.-'tarė Harry.
Po jo žodžių dar minutę tikėjausi,jog jis pasakys,kad tai pokštas.Deja.Nesulaukiau jo šypsenos ir kandaus komentaro.Mano oda pašiurpo,pagalvojus apei jo prisilietimus prie manęs.Dieve aš beveik gyvenau su žudiku.Pradėjo keistai slėgti krūtinę.Pasirodo pamiršau kvėpuoti,todėl gyliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
Atsisukau į Harry,kurio akys stebėjo mane.Matau,jog jis gailisi ir atsiprašo už nuvilymą.Bet man šiuo metu tai nieko nereiškia.Aš tiesiog noriu namo,kristi į savo sujaugtą lovą ir verkti į pagalvę kol užmigsiu.Noriu pamiršti ir vėl apie garbanių galvoti gerai.Noriu pamiršti viską blogą.
-Vešk mane namo.Prašau.-'tariau per bėgančias ašaras veidu.Dėkoju,Harry už supratingumą ir tylą kelionės metu.Tikrai neturiu jėgų kalbėtis esu ir taip palūžusi.
Juoda mašina sustojo šalia mano namo aklinoje tamsoje Įkvėpiau oro ir atsisegusi diržą išlipau iš mašinos.Netariau nei žodžio,net nepažvelgiau į tas žalias akis,nes aš negaliu.Negaliu žiūrėti į Harry kaip anksčiau,tiesiog akių ir proto neina apgauti.

POV'Harry'

Rytas.Jau praėjo 9 valandos,kai nieko nežinau apie Mella.Man sunku nusedėti vietoje,bet manau ji manęs matyti tikrai netrokšta.Aš toks asilas ir savanaudis.Turėjau jai pasakyti pačioje pradžioje draugystės,bet..aš tylėjau.Aš suknistai tylėjau.Nenorėjau jis prarast,juk stengiausi jos vengti,bet niekas nesigavo.Tai tiesiog per daug sunku man.Po galais man neina net negalvot apie ją nei minutės.Tai meilė.Štai ką sukelia meilė.Kai myli viskas atrodo kitaip,nori būti su ja,matyti ją,sukelti šypseną jos nuostabiam veide,bučiuoti ją,liesti ją,apkabinti,kai jai sunku,padėti kiekviename jos žingsnyje,saugoti nuo visko ir visų,bet taip pat kai myli yra dvigubiau sunkiau prarasti tą žmogų,nes tai neapsakomai sunku pamiršti.Šio jausmo nepaslėpsi ir nepakeisi.Tai tiesiog beviltiška.Kiek aš mėginau tiek kartų,bet vistiek nieko nepavyko ir tiesiog pasidaviau kovojęs su tuom.Eilinį kartą paimu telefoną į rankas ir pažvelgiu į Mell telefono numerį.Skambint ar neskambint,vėl tas pats klausimas iškyla milijoninį kartą.Ar ji nori,jog būčiau šalia?Ar jai reikia manęs?O gal geriau ne?Bijau viską pabloginti ten nuvykęs,bet kitaip negaliu.Aš išprotėsiu,jog ji neatsiliepia ir neatsako į žinutes.Man reikia įsitikinti ar jai viskas gerai ir ar nekrečia nesąmonių.Išlipau iš lovos,bei apsivilkau juodus džinsus,bei juodą maikę.Pagriebiau eidamas pro kambario duris mašinos raktus ir telefoną.Išėjau iš namų į šiek tiek vėsoką orą.Gerai,kad mašinoje turiu švarką,nes į namus neturiu laiko grįšti.Nebeištversiu nei minutės be savo mergytės.Įlipau į mašiną ir iškart ją užvedžiau.Užsimečiau tamsiai mėlyną švarką ir paspaudžiau gazo pedalą.Jau greit laikysiu ją savo glėbyje.Prašau lai viskas būna gerai.

POV'Mella'

Užsiplikiau mėtų arbatos ir atsisėdau svetainėje ant balto,minkšto kilimo.Šiandien esu keista ir į nieką nereguoju.Jaučiuosi suknistai,o dar ir Harry skambinėja kas minutę.Norėčiau,jog jis čia atvažiuotų.Pulčiau į jo glėbį ir viskas vėl būtų gerai,bet viena mano proto pusė sako tam "Ne".Juk vos jį pamačius mano oda pašiurps ir neturėsiu ką pasakyti.Ar noriu jį palikti? Ar noriu skirtis ir jį pamiršti? Ištrinti iš savo širdies ir proto...Nežinau.Į tai atsakymo neturiu.Žinau jog man reiktų viską baigti.Jis apgavo mane, visą laiką apgaudinėjo.Gyvenau mele.Harry.Jis mafijozas? Kaip aš anksčiau to nesuvokisu? Ginklai, dingimai, žaizdos, avarija, skambučiai, įtartinos žinutės...juk visą tai jo darbo dalis.Štai iš kur pas jį tiek pinigų.Visą tai taip suknistai sudėtinga ir sunku.Iki šiol negaliu patikėti ir stengiuosi neigti tai.Mano pasamonė, o tuo labiau širdis nenori to pripažinti.Na štai, mano telefonas ir vėl vibruoja šalia manęs.Ekrane vėl šviečia Harry vardas.Dar minutę pagalvoju ir atjungiu skambutį.Nenoriu girdėti jo balso,nenoriu pasiduoti jo žalioms akims.
Negaliu taip imti ir pulti į jo glėbį,jis to nevertas.Jis nevertas,net mano ašarų,bet aš negaliu jų sulaikyt,kaip ir keletos mano lūpas palikusių aimanų.Leidžiu ašaroms riedėti iš mano akių ir kristi ant mano baltų kelnių,ant kurių jau puikuojasi ašarų paliktos šlapios žymės.Paimu baltą puodelį ir atsigeriu mėtų arbatos.Sakoma ji ramina,tad gurkštelėjau didelį gurkšnį.Nemiegojau visą naktį ir nuo verkimo,bei miego trūkumo atrodau tragiškai.Šiuo metu mano išvaizda man nerūpi,dabar niekas nerūpi.Norėčiau užsimerkti ir pabusti į senu laikus ,kai buvau dar vaikas,bei pykdavausi su Harry,norėčiau jį sustabdyti ir neleisti išvykti.Galbūt taip nebūtų kaip dabar? Galbūt aš su juo net nebūčiau?Neįsivaizduoju savo gyvenimo,be Harry...Aš tikrai realiai jo neįsivaizduoju.Jis mano narkotikas dėl kurio gyvenu ir stengiuosi išlikti.Kad ir kaip sunku, tai pripažinti jei man lieptų rinktis "Jis ar gyvenimas?" pasirinkčiau jį...Nes Jis ir yra mano gyvenimas.Bet dabar man reikia pertraukos arba sužinoti visą tiesą,jog galėčiau vėl juom pasitikėti.Padėjau puodelį karštos arbatos ir atsiguliau ant kilimo.Esu kvailė,kuri guli ant kilimo ir kalbasi su savimi.Aš išprotėsiu,net dabar atrodo girdžiu jo žingsnius ir kaip ateina pas mane, net jaučiu jį ir užuodžiu jo kvapą,toks jausmas,jog jis stovi prie mano durų.
Bet juk taip nėra? Užsimerkiau ir atsimerkiau.Atsistojau ir nuėjau iki durų,bei pažvelgiau pro durų akutę.Mano kūnas nutirpo,o širdis pradėjo plakti milžinišku greičiu,kai išvydau tas rudas garbanas,bei jo ranką šalia skambučio į duris.Stovėjau atsirėmusi į duris ir mėginau patikėti ,kog tai tik sapnas.Pasitraukiau nuo durų,bet netrukus vėl grįžau prie jų.Kodėl jis neskambina į duris? Ar senai jis čia stovi? Ar jis bijo? Dieve tiek daug klausimų.Iškvėpiau orą ir vienu mostu atrakinau duris,mačiau kaip vaikinas atšoko nuo durų išgirdęs spynos spragtelėjimą.Atvėriau duris ir pati net nepažvelgusi,nuėjau į svetainę,bei vėl atsiguliau į tą pačią pozicija.Nežinau,kam jį įleidau ir ar aš pykstu,bet mano jo suknistai reikia.Reikia kaip deguonies,jog išgyvenčiau.Užsimerkiau ir tolumoje girdėjau jo žingsnius,kol jie po truputį vis artėjo, artėjo ir sustojo šalia manęs.Pajaučiau mažą vėjelį.Jaučiu jog jis guli šalia manęs.Tyla.Tyla užpildė kambarį ir girdėjosi tik mūsų kvėpavimas,kol jis susivienodino ir tapo kaip vienas.Gulėjau ir nejudėjau.Harry tylėjo.Mes abu tylėjom ir gulėjom įtampoj.Pajaučiau kaip vaikino ranka slinko link manosios ir lėtai kutendamas paėmė mano ranką,bei supynė mūsų pirštus.Buvau be reakcijos,bet viduje šokinėjau iš džiaugsmo.
-Atsiprašau.-'sušnabždėjo Harry,o aš vos girdėjau šnabzdesį.Neregavau,regavo tik mano kūnas,kuris siuntė keistus šiurpuliukus mano oda.
-Prašau atleisk man.-'žodžiai paliko Harry lūpas, o aš nusišypsojusi stipriau supyniau mūsų pirštus...