Life

PART 92

-H o w c a n a n y o n e j u s t n o t b e t h e r e a n y m o r e?
-Fuck knows.

POV'Harry'

Stoviu prie rudų buto durų ir bijau žengti į vidų,bei pamatyti Mellą su ašaromis veide,bet man visvien reikia su ja pasikalbėti,bei atsiprašyti.
Išdrįsau,bei įėjau į butą.Mano ausis pasiekė kurtinanti tyla.Nusivilkau paltą,bei apėjau butą.Nieko neradau nei vonioje,nei kituose kambariuose.Susiraukiau neradęs ir merginos daiktų.Viskas.Mūsų bendro gyvenimo pabaiga atėjo.Ji mane paliko...

POV'Mella'

Pirmas daiktas kritęs į akis vos įėjus buvo laikrodis.Turbut dėl to,kad laikas nenumaldomai lekia ir praejus nors sekundei,atgal į tą sekundę nebesugrįši ir netapsi jaunesniu,nei dabar.Taip ir lekia šios dvi savaitės be Harry..
Atsiremiau į sieną ir laukdama pradėjau žaisti su pirštais.Netrukus sulaukiau ateinančios senučiukės su plačia šypsena,kuri galėtų pakelti nuotaiką kiekvienam.Oh,kad tik aš pajėgčiau taip šypsotis..
-Sveiki kuo galėčiau padėti?'-tarė senyva moteriškė su apvaliais akinukais.Ji atrodo gan miela.
Menkai šyptelėjau ir pagaliau prabilau:
-Norėčiau apžiurėti nomuojamą butą.Jeigu galima ,žinoma.'-tariau ir pasistengiau nusišypsoti,taip pat šiltai kaip moteriškė,bet manau jau vien mano aura praneša ,kad neturiu jėgų šypsotis ir tam net nera reikalo.
-Taip žinoma dukrele,eime galėsi pasižiūrėti.'-tarė ir pradejome eiti ilgu, šviesiomis lentelėmis iškaltu koridoriumi.
Nesižvalgiau niekur,tiesiog sekiau ponią.Netrukus priėjome 54 numerio butą,kurio durys buvo šviesiai rudos.Senutė atraino butą,bei ta pačia šilta šypsena įleido mane apsižvalgyti,ir pasakiusi,kad tuojau grįš dingo koridoriaus gelmėje.Atsidusau ir vos girdimas atsidusimas atsimušė į kambario sienas.
Neturėjau didelio noro ar jėgų antplūdžio žvalgytis bute.Jau taip ir taip žinau,kad nomuosiu jį.Geras rajonas pačiam Londono centre,o ir Harry retai sutiksiu šiame miesto gale.Priėjau prie lango ir pažvelgiau pro jį į skubančius žmones,kurie bėga nuo užklupusio lietaus,kuris tęsiasi jau savaitę.Net kyla pašaipi mintis,jog dangus verkia kartu su mano siela.

-Jau nusprendete?'-iš gylių minčių mane gražina,senutės balsas.
-Taip.Nomuosiu šį butą.'-tariu su dirbtine šypsena moteriškei ir ji nusišypsojusi pradeda kalbėti apie reikalingus dokumentus,nuoma ir kaimynus.Vedama senutės iki jos kabineto pasirašyti dokumentus ,atjungiu klausą ir vėl pasineriu į savąjį, ne tokį šiltą pasaulį.
Retkarčiais atsisukus senutei linkteliu,jog ji manytų,jog man tikrai įdomu,kokie žmonės čia gyvena ir kokia gera aplinka čia yra.
Man reikia buto ne geram gyvenimui,o pabėgimui nuo savęs ir prisiminimų,jog galėčiau pradėti gyventi be Harry.Viskas ką darau per šias dvi nevilties ir tuštumos kupinas savaites,tai rengiuosi naujai pradžiai..naujam gyvenimui.Deja,to neina pradėti iškart su pozityvu ir šypsena,ir manau dar ilgoką laiko tarpą negalėsiu taip daryti.Nera lengva išplėšti žmogų iš minčių,prisiminimų,gyvenimo ir širdies,bet tikiuosi,jog man pavyks.

POV'Harry'

Dar viena brendžio taurė ir būsiu girtas.Apsižvalgau aplink barą ir peržvelgiu žmones.Nežinau kodėl,bet kur tik eičiau visada turiu nors mažos vilties ,o galbūt ir tikiuosi išvysti Mellą,bet tai tik mano viltys,kurioms nevelta išsipildyti.Sumoku bermenui už brendį ir atsistojęs,šiek tiek svirduliuodamas išeinu lauk iš baro į tamsų vakarą. Sukišu rankas į juodų džinsų kišenes ir pasukęs į kairę pradedu eiti link namų.Išsitraukiu telefoną ir peržvelgiu draugų žinutes,kelioms jų sumaigau atsakymus,bei įsikišu telefoną atgal į kišenę.Pradedu galvoti.Jei manęs kas paklaustų kaip jaučiuosi,ką atasakyčiau?
Turbut tai,kad jaučiuosi suknistai.Net nemoku apibūdinti kaip jaučiuosi,bet jausmas toks tarsi Mella bando išnykti iš mano gyvenimo ir aš to nenoriu,bet viskas nyksta,kiekvieną dieną prisiminimai su ja nyksta ir aš suknistai nieko negaliu pakeisti,nebepamenu jos kvapo ar jis vanilinis ar braškinis,nebepamenu jos šypsenos,kuri mane užburdavo ir pradedu pamiršti jos balsą...o tai žudo,visą tai žudo mane po truputį.Tu sedi namuose,pažvelgi į daiktus ir prisimeni ją,pažvelgi į telefoną ar nėra naujų sms žinučių,nueini į 'Facebook' ar 'Twitter' patikrinti jos paskyras ir ar yra kažkas naujo,kur nors nueini ir vėl prisimeni jog buvai čia su ja.Jausmas toks tarsi ji būtų išplėšta iš širdies ir nieko negaliu padaryti,tik tai prisiminti viską kas buvo ateityje.Aš iki šiol kaip asilas tikiuosi,jog ji grįš ir atleis man,bet tai tik viltis ir ji tokia maža,jog pradedu pats ja abejoti.Net ir dabar eidamas gatve link parko jaučiu jog man kažko trūksta ir manau puikiai suprantama ko.Atsidūstu ir pereinu ranka per garbanas.Pažvelgiu į netoliese esantį suoliuką ir priėjęs jį atsisėdu ir užverčiu galvą į apsiniukusį dangų.Nejau vėl pradės lyti,vos apie tai pagalvojus iš dangaus pradėjo kristi maži vandens kristalai.Nusprendžiau nebijoti lietaus ir likau sedėti ant suolelio.
Tas lietaus garsas kai atsimuša į žemę,suteikia tarsi foną mano mintims ir padaro viską dar liudnesniu dalyku nei yra.
Jaučiu kaip lietus plauna mano veidą ir sudrėkina rūbus,tačiau nejudu..neturiu tam noro ir jėgų,turbūt net ir nuo mirties nebėgčiau,o lengvai ją pasitikčiau, lygiai taip pat kaip ir šį lietų.Garsai,garsų daugybė: pravažiuojančių mašinų garsai,lietaus atsimušimas į atsfalto grindį,medžių lapų šniurenimas ir žmonių taukšantys batai.Vienas garsas kurį girdžiu dabar,tai batų kaukšenimas .Nepakėliau galvos,pažiurėti kas eina parku vėlai vakare,tiesiog neįžvelgiau tam esmės.
Sunėriau rankas po galva ir toliau ilsėjausi maudomas lietaus ant suoliuko.
-O ne ne ne.Šūdas!'-netoliese išgirdau merginos balsą,kuris pranašė kažką negero.
Atsisėdau ir apasižvalgiau blankiai apšviestame parke,kol netokiese pamačiau tamsiaplaukę merginą įsikibusią į medį,bei besistengiančią išstovėti.Atsistojau nuo suolelio ir supratau,jog grynas oras išblaivė mane,bei nesvirduliuoju eidamas,kaip anksčiau.
-Ei,panele jums viskas gerai?'-sušukau per lietų ir pamojau ranka tai merginai.
Ji gestais parodė į batelį ,nes per lietų nesigirdėjo jos balso.Stengiausi įmatyti merginą,bet pradėjo lyti per daug stiprus lietus,todėl akyse vaizdas tapo bliurus ir neryškus dėl lietaus.
Nusprendžiau prieiti arčiau merginos ir patikrinti ar reikia pagalbos.Įsitrižai kirtęs ir peršokęs suolelį atsidūriau gal per dešimt metrų nuo merginos.Perėjau ranka per varvančias garbanas ir patraukiau jas sau nuo veido.Jaučiausi kiauriai permirkęs ir susierzinęs,jog per lietaus lašus nieko nematau.Taip pat sunkiai,bet vos girdimai girdėjau merginos keiksmus kilusius dėl batelio.Suprunksčiau dėl tokių merginos emocijų,bet suvokiau,jog tai nera mandagu.
-Atsiprašau.'-tariau vis dar stengdamasis nesuprunkštk ir mergina atsisuko į mane ,bei pažvelgė savo rudom akim į manasias žalias akis..Nežinau kas nutiko,bet viskas išnyko ir aš paskendau jos tamsiai ruduose akyse.