Life

PART 76

"I don't love you"

POV'Harry'

Klyksmas.Mašina.Smūgis.Kraujas.Mergina.Tamsa...Greit pramerkiau akis ir šoktelėjau.Sustingau,kai staigi skausmo banga perėjo,per mano kūną.
-Šūdas!-'suinksčiau iš skausmo ir tik dabar pastebėjau,jog aš ligoninėj.Apsižvalgiau aplink tikėdamasis rasti savo rudaplaukę šalia,bet,deja,neradau.
-Mella?Mella!-'pakėlęs balsą pradėjau šaukti ir nuo savo krūtinės lupti laidus,bei visokius lipdukus,ištraukiau kateterį ir atsisėdęs stengiausi sukaupti jėgas atsistoti.Skaudą viską,visiškai viską,net ir garbana užkrisdama man ant veido sukelia milžinišką skausmą.Suknista mašina...net negaliu dabar mąstyt,kas taip pasiielgė.Mano galvoje dabar vien Mella.Dieve,pirmą kart į tave kreipiuosi,bet prašau,nekreipk į visą šūdą,kurį esu pridirbęs dėmesio ir padaryk,kad mano mažytė būtų gyva ir sveika.Prašau.Leisdamas skausmo aimanas išlipau iš lovos.Turbūt išlipdamas pasakiau apie dvidešimt keiksmažodžių.Šiek tiek su apsvaigusia galva išėjau iš palatos,bet prie manęs iškart prisistatė mergina apsirengusi baltai,kas ji?Angelas?Argh,tai medecinos seselė.
-Ponaiti,jums ne...
-Mella.Kur Mella?!-'užrėkiau ant merginos ir mačiau jos akyse didelį pasimetimą,tai man kėlė nerimą.
-Mergina renimacijoje.-'tarė seselė ir pradėjo tempt mane į palatą.Na jau ne.
-Vesk mane pas ją.-'tariau merginai.Raudonplaukė jau norėjo kažką sakyti,bet kai pervėriau ją savo žvilgsniu,greit palinksėjo galva.
-Tik kelioms minutėms,nes jums ten negalima.-'tarė mergina ir pradėjo vesti koridoriumi.Mella renimacijoj.Šūdas,tai labai blogai.
-Jai sutrenkta galva,vidaus organai,lūžusi kairė ranka,bei šiek tiek praskelta galva ir žinoma daugybę apibrozdinimų.-'tarsi perskaičiusi mintyse mano klaausimą į jį atsakė,o aš buvau susiraukęs ir stengiausi suvokti ką ji dabar kenčia.
-Beje,jūsų draugai koridoriuje.-'tarė raudonplaukė ir sustojo ties palatos durimis.
-Štai.Kelios minutės.-'tarė griežtai ir įleido mane.
Per visus laidelius ir aparatus sunkiai įmačiau jog tai mano Mella.Priėjau arčiau jos ir sustingau...Galva praskelta,veidas pabalęs,prie jos kūno prijungta daugybę aparatų,kurie ritmingai pypsi.Nusisukau nuo jos.Negaliu sau už tai atleisti.Tai mano kaltė.Viskas jai nutinka per mane.Priėjau prie merginos ir paėmiau jos ranką.
-Dabar tu būsi saugi.Prižadu.-'tariau merginai,nors ir žinau,kad ji manęs negirdi.
Nusivaliau riedančią ašarą.Suknistas mano gyvenimas!Nieko negaliu tūrėti šalia.Nieko.
-Žinau,kad manęs nekęsi,bet žinok, myliu tave.-'sušnabždėjau,bei pabučiavau jos sausas lūpas.

POV'Louis'

Visi sedėjo ir tylėjo.Tyla.Ta tyla tikrai ne prieš gerą.Avarija,štai ko ėmėsi Zoe.Tikrai negaliu patikėti,jog jis taip neapgalvotai pasiielgė.Jei jam reikia Harry,tai kodėl sukėlė avariją ir vos nužmušė jo kartu su Mella?Jis tikrai nesveikas,jei imasi,net drastiškiausių priemonių.Bijau,jog Harry pasidarys kvailys ir viską darys neapgalvotai.Mella.Štai kas jam galvoje.Daugiau nieko nemato,tik ją.Jau žinau ką Harry darys,bet visdar gyliai širdyje tikiuosi,jog jis taip nepasiielgs ir neatims iš savęs laimės,bei galimybės mylėti.Nejau jis bus toks kvailys ir šoks liūtui į nasrus?Nenustebsiu jei taip ir pasiielgs.Dabar bus įsiutęs ir liūdnas tuo pačiu metu,tai blogas Harry derinys.Tokioj būsenoj jis gali viską,jau mačiau tai ir žinau ką jis gali padaryti,bei iki ko tai nuves.Tikiuosi,nors vieną kart gyvenime jis išgirs ką jam sakau.

POV'Mella'

Noriu pabusti.Noriu atsimerkti,bet tai labai sunku.Atrodo jog neturiu jėgų.Visiškai jų neturiu.O gal aš nebegaliu atsimerkti?Galbūt aš...aš...na...mirusi?Bet jei būčiau,tai turbūt nejausčiau to siaubingo skausmo,tiesa?Dar vienas bandymas atmerkti akis,bet jos net nekrusteli,tai dar vienas nepavykęs bandymas.
Pasiduodu ir mėginu įsiklausyti į garsus.Girdžiu tik šurmulį už sienos,savo skaudų kvėpavimą,bei kažkokį pypsėjimą.Žinau,vieną aš ligoninėje.Kaip Harry?Ar jis sveikas?Man reikia jį pamatyti.Man tai būtina.Pagaliau atmerkiau akis ir stengiausi nebe užsimerkti,šviesa šiek tiek apakino mane,bet akys po truputį priprato ir apžiūrėjo aplinką.Aš palatoje ir....viena.Harry nėra čia,o tai reiškia,jog jam blogai.Mano lūpas paliko atsodūsis ir skausmo aimana,kai suskaudo plaučius ir šonkaulius.Pakėliau kitą ranką ir apčiuopiau keletą siūlų kaktoje.Netrukus akyse praskriejo kelių sekundžių vaizdas prieš avariją.
Patraukiau ranką ir lėtai atsisėdau,mėgindama nerėkti iš skausmo išorėje,bei viduje.Tokio siaubingio skausmo dar nesu patyrusi.
-Po šimts!-'nusikeikiau,kai nepavyko greitai pašalinti visų laidų aplink mane,bei pradėjo raipti akys.Nespėjau susigaudyti,kai į mano palatą įėjo Zayn.Nesuvokiau,ką jis daro,bet jis greit mane paguldė į buvusią poziciją,bei atsisėdo šalia.Suvokiau,jog norint atsisėsti vėl teks patirti tą skausmą,todėl piktai,bei su ašaromis pažvelgiau į Zayn.
-Kur Harry?-'tariau ir jaučiau kaip mano lūpa pradeda virpėti.
-Kaip jautiesi?-'tarė Zayn ignoruodamas mano žodžius.
-Kur Harry?!-'tariau pakeldama balsą ir vėl pajaučiau skausmą šonkauliuose.
-Jis palatoje,jam viskas gerai.Neseniai buvo pas tave,dabar vyks namo pailsėti ir vėl bus su tavim.-'tarė Zayn ir aš lengviau atsipučiau.Jis sveikas.Tai svarbiausia.
**Po dviejų savaičių**
Jau antra diena,kai esu namuose,bet Harry elgiasi su manimi keistai,bei nori susitikti šį vakar parke netoli miško.Džiaugiuosi,nors tiek,kad mano sveikata jau daug geresnė.Padėjau arbatos puodelį ant stalo,bei peržvelgiau gautą žinutę nuo garbaniaus.
"20:00 parke.-Harry"Nesivarginau atrašyti taip,o tik žvilgtelėjau į laikrodį,jau metas išeiti norint per 20 minučių,ten nueiti.Apsivilkau paltą,bei apsirišau šaliu.Įsimečiau telefoną į kišenę,bei užrakinusi namus išėjau takeliu link parko.Lauke vėsoka ir man šala žandai.Turbūt atrodau kaip burokas...sunuštas burokas.Ant mano kūno dar daug mėlynių ir bijau tai rodyti Harry,jis net nebeliečia manęs po avarijos,net apsikabinti vengia.Nežinau kas vyksta,bet mano širdis kužda jog kažkas bus blogai.Tikiuosi,nors vieną kart gyvenime ji klysta.Pasukau link parko ir po gerų 15 minučių buvau jau parke.Akimis laksčiau po sniegu apdengtą parką ir ieškojau Harry.Netrukus sustojau ties tamsiai mėlynu, trumpu paltu apsivilkusiu vaikinu.Tai Harry.Nusišypsojau ir nužingsniavau link jo,bet mano šypsena dingo,kai jis atsisuko šaltu veidu,bei nužvelgė mane kaip nepažįstamąją.Man rankos pradėjo virpėti,todėl susikišau jas į kišenes.Priėjau prie Harry ir iškart pajaučiau jo mėtų ir cigarečių kvapą,dievinu tai.
-Labas.-'tariau su šypsena ir stebėjau žaliaakį.
-Sveika.-'ištarė vaikinas,bei ranka perėjo per savo jau ilgokas garbanas.
-Am...tai...kodėl parke?-'po ilgų pertraukų tariau ir kišenėje žaidžiau su raktais.
-Baik.-'suurzgė Harry ir aš sutrikau,bet greit baigiau ir ištraukiau rankas iš kišenių.
-Harry kas tau yra?Jau antra savaitė kaip mane ignoruoji.-'tariau susikrimtusi.
Harry žalios akys net nepažvelgė į mane,kol sušniurkčiau nosimi.Lauke šaltoka ir dabar aš sloguosiu.Nuo-sta-bu!
-Nebemyliu tavęs Mella.-'Harry lūpas paliko žodžiai,kurie tiesiogine to žodžio prasme suvarė peilį man į širdį.Esu šoke ir nežinau ką daryt.Viduje vyksta tikra makalynė,o galva dar bando suvokti vaikino žodžius.
-Tai pokštas Harry?Juk taip?-'tariau mėgindama nusijuokti,bet tai labiau gavosi kaip verkimas.Jau jaučiu besikiaupantį sūrų skysti savo akyse.
-Sakau,tiesą.Nebegaliu būt su tavimi,nes nieko tau nebejaučiu.-'šaltai tarė Harry,o mano kojos nutirpo,o ašaros pradėjo ristis mano skruostais.
Nematau vaikino akyse meilės ir gailesčio man dabar.Jis šaltas...ir...nebemyli.Nieko nėra amžino.Pasirodo tai tiesa.Sukūkčiojau ir apaikabinau save rankomis.Prašau pasakyk jog myli mane.Prašau.Mintyse vis kartojau sau.
-Prižadėk man vieną.-'po ilgos tylos tarė Harry.
Sušniurkčiau nosimi ir pakėliau savo šlapias akis į jį.
-Neiškrėsk kvailystės.-'tarė Harry ir palietė mano skruostą nuvalydamas ašarą.
-Sudie.-'tarė nuidamas ir toldamas tolyn H.
Stoviu.Stoviu ir žiūriu į tolstantį vaikiną.Visdar tikiuosi,jog jis apsisuks ir atbėgęs apkabins,bei pasakys,jog myli.Jis nutolsta dar labiau,o mano ašaros ir kūkčiojimas tampa vis garsesni.
-Harry?Harry!Harry!-'pradėjau rėkti pasileisdama bėgti į tą pusę kur jis nuėjo.Bėgau ir vos mačiau kelią per savo ašaras ir skaudžius kūkčiojimus.
-Harry!-'dar kartą sušukau tik šįkart tyliau.
Nubėgau pusę miško kelio,kitame gale greitkelis,turbūt ten buvo palikęs mašiną.Jo nebėra,o mano širdyje tuštuma.Užkliuvau už medžio išsikišusios šaknies ir kritau į šaltą sniegą.Neturiu jėgų pakilti,nebeturiu jėgų niekam.Užmerkiau akis ir pasidaviau gyvenimui...