Life

PART 46

Dalis parašyta per 20 minučių,todėl nepykit jie neįdomi.Beje,nesuprantu kodėl,bet įkėlus paveikslėlį jo nerodo ir nežinau ką daryt. :( Gero skaitymo. Xx

"Neviltis"

POV'Harry'

Tamsa ir tik apšvietos gatvės.Keletas jaunų žmonių skubančių į šiltus namus.Porelės vaikčiojančios susikabinus už rankų.Apšalę medžiai ir šviestuvai...Sniegas.Tas purus ir baltas sniegas,kuris užklojo visą Londoną.Aplinka nuostabi ir rami.Tik aš...esu neramus,kuris vaikščioja parko takeliais,bei liūdnai žvilgčioja į burkuojančias poreles.Mano lūpas palieka atodūsis,o tamsajo pasimato mano sušalęs iškvėptas oras.Paspartinu žingsnį jog greičiau grįščiau namo ir nematyčiau laimingų žmonių besiruošančių didžiosioms šventėms.Liko 3 dienos iki Kalėdų.Visi per jas džiaugsis ir sutiks linskmai...o aš jų net nešvęsiu, būsiu vienas ir turbūt gersiu.Kai pabudau po komos ir išsivadavau nuo mirties gniaužtų,pastaruoju metu dažnai geriu ir esu atsiskyręs nuo žmonių.Gyveni vienišiaus gyvenimą.Mellos dar nebuvau sutikęs,nemačiau jos...ir net neturiu vilčių jos pamatyti.Skaudu tai žinoti,o dar skaudžiau tai jausti...Mano gyvenimas tapo tamsus ir bevertis,net nežinau kodėl išgyvenau.

Ah...Mella...

POV'Mella'

Užlėkiau laiptais ir užtrenkiau duris už savęs.

Kritau į sujauktą lovą ir pradėjau verkti.Kodėl jis šitaip?Kodėl man šitaip?

-Mella atidaryk duris.-'girdžiu Emilio šaukiantį balsą už durų.

Dar labiau susiriečiu ir pradedu verkti.

-Atidaryk tas prakeiktas duris!-'išsigąstu Emilio šauksmo ir užsidengiu ausis,jog negirdėčiau kaip jis rėkia.

-Išeik!Palik mane vieną!-'užrėkiu ant vaikino.

-Tu rimtai?Dėl Harry?-'tarė vaikinas.

-Jis mirė,o tu man aiškini neverkti?!Išeik antraip viskas bus baigta!-'užrėkiu iš visos gerklės,kol pajaučiu gerklėje skausmą.

Pradedu dar labiau verkti,kol išgirstu laukinių durų trenksmą.Jis išėjo.Paliko mane.Nusivelku paltą ir apsivalau nubėgusį tušą.Emilis per vakarienę restorane,kai užsiminiau apie Harry, pranešė jog jis mirė prieš kelias savaites.Mane tai sužlugdė,jau geriau gyventi ir žinoti jog vaikinas,kurį mylėjai yra gyvas,negu  gyventi ir žinoti jog jis miręs.Maniau jau pamiršau tas žalias smaragdines akis,putlias lūpas ir šokoladines garbanas,jo prisilietimus ir duslų balsą... bet deja ne.Aš viso šito nepamiršau ir nepamiršiu.Atiduočiau viską jog dar kartą pamatyčiau Harry.Man reikia gryno oro,man reikia prisigerti ir tai pamiršti...nes aš neištversiu.Pasimu paltą ir apsivilkusi išeinu iš namų.Vos išėjus šaltas oras plūstelėjo į mane,mano ašaros perkeltine prasme užšąlo ant mano  skruosto.Apsivijau save rannkomis jog būtų šilčiau ir pradėjau eiti į nežinomybę...

POV'Harry'

Sušniurkčiu nosimi ir apsimaunu odines pirštines.Šūdas pamiršau kur pasistačiau mašiną!Aš toks išsiblaškęs.Ranka pereinu per plaukus ir patraukiu garbanas nuo kaktos.Lauke turbūt - 16 °C  šalčio.Nusipurtau nuo šalčio bangos ir akimis lakstau ieškodamas savo mašinos.Kelios merginos prabėga pro mane su dovanų maišais,bei šypteli.Dovanoju šiltą šypsena,bet netrukus vėl surimtėju.Jei dabar būčiau su Mella,jau būčiau nupirkęs visiems dovanas ir laukčiau švenčių,bet dabar taip nėra.Su šeima nebendrauju,su vaikinais taip pat.Išpūčiu susikaupusi orą ir pažvelgiu į priekį.Sustingstu tarsi ledas.O mano lūpas palieka nuostabos dejonė.Netikėjau jog dar kažkada gyvenime pamatysiu ją.