Life

PART 91

Just leave me alone

POV'Mella'

-Haroldai paleisk mane.'-tariau jau plonesniu balsu ir stengiausi pasprukti nuo jo.
-Ne.Suknistai ne Mella!'-užrėkė Harry.Mano akys išsiplėte,kai jo ranka praskriejo man pro veidą ir trenkė šalia jo į sieną.Susigūžiau ...
-Harry?'-sucypiau jau riedant ašaroms veidu.
Jis atsitraukė ir įvėle savo rankas į plaukus.Nesileidau į kalbas,bei pabėgau į vonią ir užsirakinau joje.
Nuslydau durimis ant vėsių plytelių ir leidau sau verkti.
Niekada nemaniau jog man teks tai patirti.O ypač nesitikėjau to iš Harry.
Susigūžiau ir apjuosiau rankomis savo kelius,kai išgirdau kaip Harry daužo daiktus už durų.Norėjau dingti šią akimirką,troškau užsimerkti,bei atsimerkti ir pabusti nuo šio baisaus košmaro.Tai negali būti tikra.Juk Harry netoks,tai ne jis.Negaliu patikėti,jog svarstau jog viso to nebuvo.Deja visą tai įvyko ir aš suknistai bijau Harry,o svarbiausia po šio įvykio nebežinau ar noriu būti su juo,nieko nebežinau.Visie jausmai manyje susimaišė,meilė,pyktis,liūdesys viskas susimaišė į vieną.Turbut net nenumanai koks jausmas,kai tavo mylimas žmogus,kuriuo besąlygiškai pasitikėjai šitaip su tavimi pasielgia.Mano oda iki dabar yra pašiurpusi,širdis plaka greitai ir nesustodama,o ašarų bėgančių savais skruostais nespėju šluostyti.Esu suglumusi,sutrikusi ir išsigandusi kaip mažas kačiukas,net ir dabar kiekvienas Harry sukeltas šauksmas ar bildesys sukelia skaudų kūkčiojimą mano krūtinėje.Užmerkiu akis ir tyliai meldžiuosi,jog tik jis aprimtų ir viskas kuo greičiau baigtusi...

POV'Harry'

Pabundu blankiems saulės spinduliams spigininat man į akis.Sunkiai pakylu nuo sofos ant kurios nepatogiai miegojau ir mesdamas koją už kojos nueinu į miegamajį.Praveriu jo duris ir pažvelgių į lovą.Netikėtai susiraukiu,kai neišvystu Mellos miegančios,o tuo labiau neatrodo jog ji būtų miegojusi šioje lovoje.Grįžtu atgal į svetainę ir tik dabar akims pripratus prie šviesos ir blankiam vaizdui akyse išryškėjus pamatau visą netvarką aplink.Daiktai sudaužyti ir sulaužyti,knygos išmėtytos..Po galais kas čia buvo? Kur Mella? Šūdas.Įvėliau rankas į garbanas ir apėjau visus kambarius,kol sustojau ties vonios durimis išgirdęs silpną kūkčiojimą.Atsirėmiau į sieną ir ja nuslydau..Visi suknisti vakarykčio vakaro prisiminimai grįžo.Pažvelgiau į savo rankas ir į mėlynus krumplius.Šūdas aš suknistai prisidirbau,viskas labai blogai.Bet blogiausia,kad mano galvoje yra nerimstantis klausimas,kuris kas vos praėjusia sekunde mane smaugia ir žudo iš vidaus.Ar aš nuskriaudžiau Mella? Ar aš galėjau būdamas girtas pakelti prieš ją ranką? Nejau aš esu toks šūdžius ir ji dabar verkia dėl manęs,pasislėpusi toulete?
Bijau pamatyti Mella,bijau pamatyti jos ašaras ir užtinusį veidą,nes visą tai per mane.O jei aš ją nuskriaudžiau?Sužalojau? Tuomet niekada sau neatleisiu,niekada..
-Mella?'-tariau švelniu dusliu balsu ir pastuksenau į baltas vonios duris.
Vietoj atsiliepimo išgirdau kükčiojimą ir susiraukiau.
-Ar aš tave nuskriaudžiau?'-sušnabždėjau atsirėmęs kakta į duris.
Praėjo kelios minutės,kol per merginos verkimą išgirdau atsakymą:
-Tiesiog palik mane ramybėje.'-sušnabždėjo šniurkšdama nosimi Mella.
Man užteko šių žodžių ir jau psijaučiau žlugęs...Žlugęs ne tik dabar,bet ir visam gyvenimui Mellai prieš akis.
Ar man lįsti prie jos ar trumpam išeiti,bei palikti ją vieną?Nežinau.Net nenumanau ką padariau ir ką daryti.Juk žodžio atsiprašau neužteks.
Atsistojau nuo grindų,bei apsiavęs batus ir pasiėmęs paltą išėjau.
Priėmiau sprendimą palikti ją vieną,nes ir taip gązdinu ją.Esu tikras šūdžius ir apie tai galvosiu visą kelią eidamas parku...

POV'Mella'

Įsiklausiau už durų ir nieko negirdėdama už jų,nusprendžiau išeiti iš vonios.Nerangiai atsistojau ir nematydama vaizdo per užtinusias akis paslydau ir kritau ant nugaros.Susiraukiau,kai vos juntamas skausmas persmelkė ranką.Pasijaučiau nevėkšla ir greit atsistojusi atidariau vonios duris ir išėjau.Nežinau ar džiaugiuosi,kad Harry nėra ar liūdžiu,kad jis nešalia.Mano jausmai labai susipainioję ir manau,jog jiems atpainioti reikės nemažai laiko.Nupėdinau žingsniukais praeidama sudužusius daiktus iki miegamojo.Atidariau spintą ir išsitraukusi lagaminą,greit pradėjau ten dėti savo rūbus,bei reikalingiausus daiktus.Meldžiuosi dievui,jog Harry nepareitų dabar.Aš tikrai nepasiruošusi jį matyti.Susiradau telefoną ir surikau Sophi numerį.Pridėjau telefoną prei ausies,bei sedėdama ant grindų šalia lovos laukiau,kol ji atsilieps.
-Klausau?'-atsiliepė švelus Soph balsas.
-Sophi čia aš Mella.'-tariau vos tvardydama ašaras.Ne nepradėk verkti vėl.
-Mella ar tu verki?'-jau pakilęs Sophi tonas, parodė jos jaudinimasį.
-Prašau...Ga-ali at-važiuoti ? Kuo gre-eičiau?
'-tariau su kūkčiojimais.
-Mella taip žinoma tuoj būsiu.Tu pas Hazz?'-tarė tamsiaplaukė.
-Ahm'-neaiškiai sumurmėjau ir ji pasakiusi,kad tuoj bus padėjo ragelį.
Susimečiu paskutinius rūbus ir šiaip netaip uždariau lagaminą.Nuėjau į vonią ir nuploviau nuo veido tušą ,bei ašaras,šiek tiek susitvarkiau ir persirengiau džinsais,bei rusvu megtuku.Kad tik kuo greičiau dingti ir nesutikti Harry.Nusprendžiau nueiti į mašinų stovėjimo aikštelę ir ten palaukti Sophios.
Ilgai laukti nereikėjo ir prie manęs privažiavo Range rover juodas visureigis.Iškart supratau,jog tai Sophia.
Nespėjau susivokti,kaip ji jau išlipo iš mašinos ir laikė apkabinusi savo glėbyje.
-Kas nutiko Mella?'-tarė Soph,o aš nebeištverusi vėl pradėjau verkti.
-Harry..'-sušnabždėjau ir sušniurkčiau nosimi.
-O dieve,ką tas asilas dabar prisidirbo?'-įpykusi tarė Soph,o aš tiesiog parodžiau,jog nesu nusiteikusi dabar kalbėti apie tai ir noriu,kuo greičiau važiuoti iš čia.
Tamsiaplaukė suprato tai,bei mano lagaminą įdėjusi į bagažinę ,sėdo už vairo ,bei pradėjo važiuoti keliu.Prirėmiau veidą prie stiklo ir stebėjau pralekiančius vaizdus,bei blankiai klausiausi Sophios žodžių.Man reikejo tylos ir ramybės,todėl užsistačiau minčių blokadą ir negirdžiu,nei žodžio ką sako Sophia.Man reikia sudėlioti visus įvykius į tam tikras lentynas,vietas ir jas apgalvoti, bei prisiminimus patirti iš naujo. Kodėl šis gyvenimas kupinas visko? Vieną dieną gali džiaugtis ir besąlygiskai mylėti,o kitą jau verki ir nori palysti po traukinio bėgiais.Niekada negali žinoti kas įvyks.Kad ir kaip viskas gerai atrodo,visada tam ateis galas ir atrodys,jog tavo gyvenimas eilinį kartą krentą tau iš rankų,o tu negali nieko padaryti,tik žiurėti į tai, bei verkti,arba savęs nekęsti.Štai koks šis gyvenimas-kupinas džiaugsmo,meilės ir tuo pačiu pykčio,bei ašarų.Tie skriejantys vaizdai pro mašinos langą tarsi gyvenimas,kuris praskrieja kaip viena sekundė.Dar niekada neturejau tokio didelio noro užsimerkti ir nebeatsimerkti,bei užbaigti šią be laimingos pabaigos savo gyvenimo dalį.

POV' Harry '

Stoviu prie rudų buto durų ir bijau žengti į vidų,bei pamatyti Mellą su ašaromis veide,bet man visvien reikia su ja pasikalbėti,bei atsiprašyti.
Išdrįsau,bei įėjau į butą.Mano ausis pasiekė kurtinanti tyla.Nusivilkau paltą,bei apėjau butą.Nieko neradau nei vonioje,nei kituose kambariuose.Susiraukiau neradęs ir merginos daiktų.Viskas.Mūsų bendro gyvenimo pabaiga atėjo.Ji mane paliko...

Sveiki,atsiprašau,jog ilgai nekėliau dalių tiesiog turiu begalę veiklos ir dar plius mokslai,kadangi dabar atostogos,tai bandysiu parašyt daugiau dalių ir jei pavyks jas ir įkelsiu.Beje,artėja istorijos pabaiga ir ji nebus banali kaip visos kitos.Tai tiek.
Ačiū,kad skaitote!