I'm a boy?!

Aš-Berniukas?

Išėjau iš namų ir netyčia garsiai užtrenkiau duris dėl ko, iš karto pasigirdo mamos šaukimai ir grasinimai netrankyti durų. Tuo metu atsiminiau,kad mano mama nėra angelas, todėl užsidėjau ausines ir nubėgau į ligoninę pas brolį.
Brolis yra man kaip atroji pusė, na ta prasme, kad aš labai pripratau prie jo, juk vis dėlto jis mano dvynys nors ir vardai mūsų nelabai panašūs. Jo vardas Alex, o mano Loren.
Nepasakyčiau,kad mes labai panašūs bent jau aš manau, kad net nei lašelio.
Pas mane su Alex visai skirtyngi charakteriai.
Jis mėgta skaityti knygas, eiti į mokyklą, ir puikiai mokytis, aišku mama juo labai didžiuojasi, šiaip jis yra labai geras berniukas.
Vaikystėje aš visada norėdavau nors kažkur aplenkti jį ir nepavykdavo, bet dabar man jau nesvarbu gyvenu savo gyvenimą. Mokykloje mano pažymiai galėtu būti geresni, mokytojos kęsti manęs negali, mama net nepamini manęs kai kalba su savo draugėm apie savo vaikų pasiekimus. Todėl mane gali paguosti tik mano draugai ir brolis kurį nepaisant visko vistiek myliu.

Tuo metu aš įbėgau į pastatą kuriame labai smirdėjo vaistais ir paklausiau pirmosios sutikusios seselės kurioje palatoje guli mano brolis tada radau ją ir tyliai užėjau. Atsargiai padėjau pakuotę su produktais ant spintelės, nusišypsojau ir pažiūrėjau į Alex, kuris pagaliau nuleidęs savo akis nuo knygos atsisuko į mane. Jis nesenai pateko į avariją ir gavo kojos lūžį.

-Labas. Kaip tu? Koja labai skauda?- pradėjau aš ir prisėdau šalia jo.

Jis pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu, tokiu kai aš prašau padėti man padaryti namų darbus.

-Labas, Loren. Koja neskauda, man kažką įdūrė šiandien ryte, nuskausminamuosius turbūt. -nutylo jis ir tada greitai pratęsė pokalbį. - Tai va, čia toks reikalas... Tik tu nerėk iškarto, ok?

-Iš kur tu ištraukiai, kad aš pradėsiu rėkti? Sakyk greičiau. - smalsiai prisiartinau ir įdėmiai pradėjau klausytis.

- .... Ehm. Nuo ko čia pradėti...

-Nu netempk laiko. Aš viską suprasiu... Pas tave problemos su merginom? Tu įsimylėjai?

-Ne! -jis pažiūrėjo į mane lyg tai būtu neįmanoma. Iš vis tai yra labai keista, kad jis dar iki šiol su tokia išvaizda neturi merginos. - Trumpai pasakius, tu galėtum tapti manimi mėnesiui?

-Ką?... -nesupratau ir nustebusi pasiėmiau jogurtą iš pakuotės.

-Nu kodėl iki tavęs nedaeina? Tu gali tapti manimi?

-Ta prasme tavimi? Tu nepamiršai, kad aš mergaitė? Bent jau pase taip parašyta...

-Loren, tu gi mano kopija, tau tik pasikirpti kaip aš, persirengti ir...

-Taip, Stop!-staiga šoktelėjau ir išpyliau jogurtą ant savęs -Kokio velnio aš turiu nešioti vyriškus drabužius? Tau tikrai nuskausminamuosius įdūrė?!

-Palauk, tu gi nežinai visos situacijos! Man atėjo sms, kad mane ima į koledžą, atsimeni? Į tą kurį aš labai norėjau... Šis koledžas yra skirtas tik vaikinams. Aš negalvojau, kad mane priims, nes ten patenka tik už didelius pinigus, man atrodo mama sumokėjo man nieko nepasakius. O aš kaip matai negaliu dabar ten važiuoti.

-Ir tu nori, kad aš persirengčiau į berniuką ir bendraučiau tik su priešinga lytimi? Tai yra, tu net nebijai, kad kažkas bus netaip? -pasipiktinusi tariau aš.

-Ne, tu ta dar ta klastingoji Loren, todėl aš tikiu tavimi. O su vaikinais tu mokinsiesi tik 1-2 mėnesius. Tu sutinki? Dėl manęs,prašau. -nusišypsojo ir mirktelėjo man. Tik pabūk manimi. Mes juk tokį filmą žiūrėjom nesenai, atsimeni? Nebijok viskas bus gerai.