I'm a boy?!

Vagis

Lygiai už valandos pas mane suurzgė pilvas. Aš atsidūsau bei pažiūrėjau į daktarą. Noriu valgyti.

-Galima man išeiti?-paklausiau. Patogiai sedėdama kedėje.

-Kur? Vėl į valgyklą?-jis nuovargiai pažvelgė į mane.

-Nu.. aš senai nevalgiau. Ir žaizdos jau ne taip skauda.

-Aš viską nupirksiu, ko nori?

-Bandelės.

-Gerai, tik abejojų, kad tau jos užteks. Atrodai tokia maža, o valgai daugiau negu aš.-nusijuokė jis išeidamas iš kabineto.

Aš nuobodžiai žiūrėjau į plakatus ant sienų. Tipo "Kaip prižiūrėti dantis" arba "Kaip sakyti "ne" narkotikams". Macbook'as išsikrovė, o kadangi pakrovėjas buvo per toli, likau be interneto.

***
Praėjus 5 minutėm kažkas priėjo prie durų. Nejaugi daktaras su maistu? Aš bandžiau atsistoti nuo labai patogios minkštos, kedės kuri jau spėjo sulaikyti mane savuose apkabinimuose, bet vis gi sedėjau toliau.

Į kabinetą užėjo kažkoks vaikinas su juoda kepure, kad jo akių specialiai nesimatytu.
-Ehm, daktaras išėjo.-kreipiausi į jį.-Jis greitai ateis, bet jeigu tau skauda galvą ir tau reikia atleidimo nuo pamokų tai geriau iš karto apsisuk bei išeik.

-Kaip įžulu, net neatpažįsti.-su užkimusiu balsu nusijuokė Krisas.

-Kas su tavim?-susiraukiau neatsistodama. Aš senai jau būčiu atsistojusi, bet skaudėjo.-Nuo kada tu nešioji kepures?

-Dėl brutolumo.-ištarė jis atsisėsdamas šalia mano kedės. Visai kaip gopnikas.

-Tau netinka.-ištariau žinodama, kad meluoju. Šitam egoistui viskas tinka.-Kodėl atėjai, dar ir be savo draugų?

Jis ištraukė iš kišenės kažką.
-Tik nenumirk iš laimės.-nusišypsojo jis ištraukdamas telefoną bei piniginę kurioje daugiau pinigų negu buvo!
Aš šokiruota pažiūrėjau į jį. Mano. Ką?..
Tada netikėtai nuėmiau kepurę jam nuo galvos. Prie akies buvo mėlynė.
-Krisai...A-ačiū.. Bet kas?!-neįsitikinusiai paklausiau.

-Tai ne tavo reikalas. Pas mus su tuo mulkiu kuris tave primušė yra savo sąskaita. Reikėjo senai jį į ligoninę nusiūsti.

-Dar kartą klausiu: kas jis?

-Loren, tu jo nežinai, bet jis daugiau tavęs nelies. Jis visai dabar nieko nelies.-laimyngai ištarė jis, bet pamatydamas mano rimtą veidą pratęsė.- Gerai, šitas vaikinas iš mokyklos šalia mūsų koledžo. Ten irgi ne visi angeliukai... kaip čia pasakius... ten yra tokie kaip aš. Kažkada aš ten mokiausi bei man teko kažką sumušti. Mane išmetė, o draugai to "kažkieno" norėjo man atkeršyti. Tau turėtu būti ant šito viso pochui. Aš ne apklausinėjimo tikėjausi, o dėkingo bučinio.

Aš atsistojau prieš jį. Tas užsidėjo kepurę, bet neuždengė akių.

-Ačiū.-atsidūsdama apkabinau jį.-Tu moki būti geru draugu.

-...ne su visais... man patinka tavo išvaizda.-pažiūrėjo į mane sustodamas akimis ant krutinės. Ech, jo nepakeisti.

Už durų vėl pasigirdo žingsniai.
-Lo-o-ren!-užėjo dvyniai su Noah ir Ethanu nešdami 3 paketus.-Mes kai ką atnešėm!

-O tu ką čia veiki?-paklausė piktai Noah išpakuodamas paketus.
Jis nieko neatsakęs išėjo.

-Kas su juo?-paklausė Ethanas.

-Tiesiog be nuotaikos.-gūžtelėjau pečiais greitai užsiklodama, kad tie nepamatytu mano krutinės. Jeigu jie sužinos, kad Krisas atnešė man mano daiktus tai dar pagalvos...