I'm a boy?!

100 momentų pykčio

-Iš kur pas tave tiek tuzų?!-sisunervavau. Krisas piktai nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.-Seba, tavo rankų darbas?

-Kad aš taip padaryčiu? Už ką tu mane laikai?-vaidino jis nekaltajį.

-Už Sebastianą. Duokit man kortas, tai nesąžininga. Aš pats išdalinsiu.

-Per vėlu!

-Mes tik pradėjom žaisti!

Ištraukiau iš Kriso rankų kortas ir sumaišiau kolodą. Tada išdaviau jam ir sau po 6 kortas. Pas mane buvo neblogos, bet pagal Kriso veido išraiška pas jį ne blogesnės.

-Mes šiandien pradėsim?-pakėlė antakį Krisas.

-Aha. Aš pirmas einu.

Mečiau kortą, jis ją atmušė. Mečiau dar 2, jis taip pat jas atmušė. Kai atėjo jo eilė, aš stengiausi atmušti, bet dėja pas mane nebuvo tinkamų kortų, todėl turėjau paimti iš kolodos.  Kai pas jį liko viena korta, aš linksmai mečiau pikų karalių, jis irgi linksmas metė ant viršaus pikų tuzą.

-Ožys. Nu ir ko tu nori?-pasidaviau.

-Aš juk viską galiu paprašyti...-galvojo jis.

-Ir? Išskyrus... tu pats žinai, ko negalima paprašyti.

-Aha, žinoma žinau... mano noras: dar 100 norų.

-M?-nesupratau.

-Dar 100 norų. Tai mano kerštas už tą dieną, kai aš tau visą dieną turėjau daryti ką tu nori.

-B..bet taip nesąžininga! Pas tave tik 1 noras!

-Vaikinai, ką manot? Nesąžininga?-nusijuokė Krisas draugams.

-Tai jo noras, kodėl nesąžininga?! Pažvengsim iš tavęs, kas čia blogo...?-paerzino Danielius.

-Ei!-šoktelėjau.- Debilai. Aš nepyldysiu 100 norų, aš vos ant 1 sutikau.

-Mm, nu jeigu taip...-Krisas ramiai atsigulė ant lovos sukryžiavęs rankas.- Aš žinojau, kad taip sureaguosi...todėl teks visiems papasakoti tavo mažą paslaptį.

-Neišdrįsi.

-Vaikinai, jūs žinojote, jog Ren me...

-Užsičiaupk!-uždariau jam burną su ranka.-Tu mane šantažuosi?

-Ne, tik perspėju.

Nulipau nuo jo lovos ir atsiguliau į savo.

-Labanaktis.

-Mano pirmasis noras, gulk ant grindų.

-Visai protą pametei?

-Sebastianai, prieik aš tau tokio papasakosiu...

-Gerai-gerai...tu idiotas, Krisai.

-Nenustebinai. Gulkis.

Pernešiau čiužinį šalia mano lovos. Visi vaikinai juokėsi.

-Nea, gulkis šalia mano lovos.

-Tai antras noras?

-Ne, pratęsimas pirmo.

-Ne, jau antras! Pas tave liko 98 .

-Ren, kai tu taip kalbi man darosi gaila tavęs.-nusitempiau čiužinį prie Kriso lovos.-Visi išsiskyrstom po lovas.-įgarsino Krisas mano mintis, kas buvo keista.

-Bet dabar tik 10 vakaro.

-Nu ir?

Sebastianas atsidūso. Kambariokai atsigulė į savo vietas, o kiti išėjo. Aš atsiguldama į savo nelabai karališką vietą piktai pažiūrėjau į Krisa iš apačios. 100 norų kaip galima buvo sugalvoti tokią idėją?! Nuostabu. Kerštingas mulkis. Pridariau akis ir neilgam užmigau.

***
Miegodama išgirdau Kriso šurmulį.

-Trečias noras.-sušnabždėjo jis.-nusiimk maikę.

-Ne! Baik žadinti mane naktimis su šiuo prašymu!

-Tada aš žadinu vaikinus.

-Šantažuotojas.-aš šiek tiek pagalvodama, pasimetusi, lėtai nusiiėmiau maikę. Blogiau juk nebus...?

-Šaunuolė, man patinka kai tu paklusni.

-O ką man daryti kai tu grasini?-paraudau.

-Ehm, kas čia?

-Juostelė

-Nusiimk.

-Ją tikrai nenusiimsiu, gali eiti.

-Įsitikunusi?

-Taip. Gali nesistengti.

-Kodėl tu nenori? Kai aš mokiausi kitoje mokykloje...merginos save vedė su manim ne taip kaip tu.

-Kaip? Nusirenginėjo iš karto tave pamačiusios?

-...galima ir taip pasakyti. Aš jų net neprašiau. O tu kažkokia keista.

-Čia tu keistas. Keistas iškrypelis. Bei tavo merginos irgi. Nulipk nuo manęs, nenusiimsiu juostelę.

-Nenusiiminėk, pats galiu.

Jis suspaudė mano rankas kelėniais ir bandė nuimti ją. Suveikė refleksas, aš tuoj jau jam spyriau iš kojos į vieną vietą, kur jam tikrai labai skaudėjo. Jis atlaisvino mano rankas, atšoko nuo čiužynio tyliai prakeikdamas mane iš skausmo. Aš laimyngai užmigau apsirengusi maikę.

***
-Nekenčiu... kaip aš jo nekenčiu...
Stovėjau prie koledžo žiūrėdama tai į langą vedantį į istorijos kabinetą, tai į žvengenčius vaikinus. Nemažai, kad Krisas mane 6 ryto prikėlė tai dar jis liepė rėkti, jog mokytojas gėjus taip, kad visi išgirstu. Vienas vaikinas išgirdęs grasino išmetimu iš mokyklos. Atėmiau nuo Kriso kepurę ir paslėpiau veidą, jog mokytojas nepastebėtu kas tai padarė. Tada nusėmiau kepurę mečiusi ją į žvengentį Danieliu.

-Tikiuosi daugiau nebus tokių kvailų norų.

-Mm, tikėkis. Šiandien bus linksma.-nusišypsjo Krisas.

***

-Tuoj ateis kvailintuvas(vyras kuris mus žadina rytais). Tu turėsi prisipažinti jam meilėje.-pasakė laimyngas Krisas.

-Nu ne...kas per nesąmonė?...-susiraukiau.

Į kambarį užėjo vyras.
-Keliamės, vaikinai! Pamokos už 30 minučių!

-Aš myliu jus.-ištariau išraudusi.

-E-e... aš jus irgi.. ko tik vaikai rytais nekalba. Keliamės!-pasimetęs atsakė jis bei išėjo.

-Laimyngas?-paklausiau Kriso sukryžiavusi rankas.

-Dar kaip. Kelkis pas mane dar daug norų.

-Žiūrėk nepasprink jais.

Koridoriuje man nusišypsojo draugai. Norėjau prieiti, bet Krisas liepė visą dieną stovėti prie jo.

-Tu su mumis neini?-paemė už rankos Ethanas.

-E-e.. ne. Aš pralaimėjau Krisui ir turiu išpyldyti 100 norų, nors jau 94. Jis liepė visą dieną vaikščioti su juo.-gūžtelėjau pečiais. Draugai išpūtė akis.

-Kaip 100 norų?-nustebęs paklausė Noah.

-Ignoruok jį ir viskas.-patarė Ethanas.

-Negaliu, jis grasina papasakoti mano paslaptį.-sušbanždėjau jam.

-Ren, einam su mumis, argi tau nepochui ant jo norų?-paklausė Noah.

-Tai ne tik dėl to. Aš poto kaip nors papsakosiu, gerai?

-Įdomu ar tikrai papasakosi.-nusisuko jis.

-Aš laukiu.-pakvietė Krisas. Įtikinau Ethana, kad tai tik vaikiškas žaidimas.