Aš savo noru pasirašiau kontraktą į pragarą,kuris vers mane pasikeisti tiesiogine to žodžio prasme.
Šita istorija yra apie tai kaip aš patekau į koledžą tik vaikinams,kuriame siaučia mano didžioji paslaptis. Ir kas atsitiks kai apie mane sužinos ki...
Visi vaikinai greitai išsiskyrstė po savo kambarius, o aš išsigandusi lėtai keliavau į savo. Ok. Tik mėnesį. Tuo labiau gal Krisas nėra toks blogas kaip apie jį visi kalba. Bet jeigu yra tada aš vistiek miegosiu kampe ir nelysiu prie jo. Viskas bus gerai. Pagaliau užėjau į koledžą beveik pati paskutinė. Ten kas manęs nenustebino labai švaru, brangu, kreminai juodas koridorius, kaip ir turėtu būti už tokius didelius pinigus. Užlipau į trečią aukštą, atsistojau prieš duris, atsidūsau. Nesvarbu, kad ir kas be būtu niekas neturės sužinoti apie mane. Nors kartą gyvenime mano broliui reikia mano pakalbos, o ne man jo.
Durys nutraukusios mano mintis netikėtai atsidarė ir skaudžiai trenkė man per nosį.
-Au!!!.-užklykiau aš. Visai kaip mergaitė.
Užsiėmiau už nosį, mano lagimas nukrito bei aš piktai pažiūrėjau į tą, kas jas atidarė.
-Op, atleisk, aš negalvojau, jog čia kažkas stovi..-nerimaudamas pažiūrėjo į mane brunetas gana maliona išvaizda.-Su tavim viskas normaliai?
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Jo, tik kraujas bėga.-sumurmėjau aš ir norėjau pakelti lagaminą, bet jis pakėlė jį greičiau bei atidavė man. Tai čia Krisas? Negali būti...manau mes susidraugausim.
-Aš taip suprantu tu esi mūsų naujasis kambariokas?-nusišypsojo jis.
Mes užėjom į mano gyvenamą vietą. Ten buvo 4 didelės, baltos, medinės lovos ir visos stovėjo prie savo kampo. Tas jausmas kai net koledže kambarys atrodė geriau negu pas mane namie..
-Kuri laisva? -paklausiau žiūrėdama į tvarkingai paklotas lovas.
-Ta prie lango.-atsisėdo Krisas ant savo, kuri stovėjo prie durų, smalsai abžiūrėdamas mane nuo galvos iki kojų. Jis visai ne toks jau blogas kaip visi sako. -Žinai, čia gyvena dar 2 vaikinai, kuriuos jau senai pažįstu... tai, kad tu esi vienintelis naujokas.
-Nieko tokio.-atkirtau ir nubraukiau plaukus nuo akių.-Manau mes susidraugausim, taip Krisai?
Jis nusišypsojo, pakėlė vieną antakį, po ko pradėjo garsiai juoktis. Šiek tiek pasimečiau..
-Aš ne Krisas,-pagaliau prabilo jis ir atsistojęs priėjo prie manęs arčiau. -O aš galvoju ko tu toks linksmas. Su Krisu tu poto susipažinsi. Patikėk manim tai nebus pats geriausias momentas tavo gyvenime.
-Nereikia su manim taip kalbėti, lyg būčiau kažkoks mažas vaikas, man vienodai šviečia ant tavo Kriso. Ką jis man padarys, a?! Užknisot visi su šitu debilu! Kodėl aš iš viso turėčiau būti kažkokia atžala? Išbėgau į koridorių ir paskui mane bėgo tas vaikinas, jis sustabdė mane ir tarė: -Palauk... tiesiog būk atsargus. Ok? Tu čia nepirmas, kuris gyvena su mumis. Bet lygtais esi normalus bernas. Beje koks tavo vardas?
-Ren!-staiga užrėkiau bei pasitraukiau nuo jo. Jis mane siutina.
-Mano Danielius.- ištiesė ranką man. Greitai paspaudžiau ir pastebėjau jo keista žvilgsnį tarsi jis kažką įžiūrėtu manyje.
