I'm a boy?!

Happy End

-Klausykit, man giliai pochui kur jūs ten norėjot! Pas mane dabar didesnės problemos!-užrėkė vairuotojas spyrdamas iš kojo į mašinos ratą.

-Negaliu patikėti..-nervingai nusijuokiau.

Vairuotojas buvo girtas ir pažeidė visas kelio ženklų taisykles.

-Būna.-gūžtelėjo pečiais Krisas.

-Ta prasme būna?! Mes galėjom mirti!

-Bet mes gyvi. Nieko įdomaus. Nesijaudink, aš tuoj užsisakysiu naują automobilį.

-Nu jau ne, važiuosim autobusu!-Krisas pakėlė antakius.-Tiesiog eik paskui mane.-atsidūsau nusivesdama į artimiausią sustojimą. Privažiavo reikalyngas autobusas. Per 2 savaites išmokau visus važiuojančius į koledžą autobusus atmintinai, nes jau ne kartą teko važiuoti.

-Gal vis gi geriau užsisakyti mašiną?-susiraukė Krisas pamatydamas viešajį transportą.

-Tada važiuosiu viena.

-Palauk!

Jis įšoko užrėgdamas nuo ko net vairuotojas išsigando.
-E, tyliau, mulki!

-Čia jis man?-nustebo Krisas.-ką tu pasakei?!

-Mulki! Turbūt dar ir girtas.

-Krisai, sėsk.-liepiau vaikinui. Jis nenorėdamas pasiklausė, nors jau buvo pasiruošęs trenkti vairuotojui.

***

Visą naktį ėjom pėščiomis. Nes mus išvarė iš 2 autobusų, tiksliau Krisa išmesdavo, o aš išeidavau kartu su juo.
Kai pagaliau atėjom į kambarį, mes paprastai iš karto mieguistai griuvom į lovą bei saldžiai užmigom. Tai buvo labai keistas vakaras.

***

Kaip visada ryte į kambarį mus prižandinti užėjo Kvailintuvas. Aš tuo metu jau buvau seniausiai persirengusi bei užsidėjusi peruką. Vyras staiga pažvelgė į mane, lyg užjausdamas man.

-Alex, tave kviečia direktorius.

-Kodėl? Aš kažką padariau?

-Nežinau, jis nieko nesakė, tik sėdi savo kabinete ir rėkia ant visų. Tu turbūt jį kažkuom stirpiai supykdiai..pas tave geri pažymiai?

-Beveik.

Vyras išėjo iš kambario, o aš paskui jį. Jis palydėjo mane iki direktoriaus kabineto.

-Nebijok, jis tik parėks bei paleis. Jeigu tu nepadariai kažko rimto. Nenužudei žmogaus?

-Ne.

-Tada su Dievu.-stumtelėjo mane jis.

Aš susinervinusi tryniau rankovę, bet vis gi užėjau. Vyras žiūrėjo per langą ir net neatsisuko pasisveikinti. Ką gi, gera pradžia.

-Tu nieko nenori man papasakoti, Alexai?-su aukštu tonu pabriežė jis mano vardą. Nieko neatsakiau bijodama ištarti pasakyti nereikalyngo.-Tu manai, jog mane taip lengva apkvailinti?! Norėjai pasijuokti iš pačio direktoriaus?

-Ką?..

-Koks tavo vardas?

-Alex.

-Tikras vardas!-tik ne tai..-ką tu veiki vyriškam koledže?-jau ramiau paklausė jis atsisėsdamas ant kedės.-kaip tu visai čianai papuolei, mergaite?
Giliai atsidūsau, kadangi kito išėjimo nebuvo, papasakojau jam apie brolį.-Susirink daiktus ir išeik! Merginom bet kokiu atvėju čia ne vieta! Tikras Alex gali ateiti bei mokytis toliau, kai išeis iš ligoninės.

-Bet..

-Jokių "bet"! Pas tave yra valanda! Tu ir taip praleidai čia per daug laiko!

Mane išmetė iš kabineto. Lėtai ėjau per koridorių suprasdama, kad jis jau viską sužinojo. Koks mulkis įdomu jam viską papsakojo?
Tai reiškia aš grįšiu atgal namo..dėl kažkieno kaltės.
Aš juk galiau išbūti čia daug ilgiau, jeigu laikyčiau liežuvį už dantų bei peruką ant galvos. Per tokį trumpą laiką apie mane sužinojo beveik visas koledžas. Žinoma, kažkoks idiotas turėjo viską išplepėti ir sugadinti man gerą gyvenimą. Tai vistiek turėjo atsitikti kai ateis Alex, bet..aš nenoriu, kad viskas taip greitai pasibaigtu! Nenoriu namo į mokyklą..tik nesenai grįžau, velnias. Aš juk ne ant tiek nevykelė!
Visi jau buvo pamokose. Kambarys buvo tuščias. Lovos užklotos. Krisas išpyldė pažadą.
Užėjau, bet nenorėjau išsitraukti lagamino. Jis pradėjo labai mane siutinti.
Aš neišvažiuosiu taip tyliai kaip praeitą kartą. Tegu visi sužino, jog aš išvažiuoju. Blogiau jau nebus.
Iš pradžių aš nusiėmiau peruką pasileidusi savo tikrus plaukus. Taip visi mokytojai galvos, kad aš paprasta mergina, o ne Alex.
Nuėjau į Kriso klasę. Pas juos dabar istorija, pati nekenčiamiausia pamoka. Mokytojas visada rašydavo blogus pažymius Noah, tik todėl, jog jis padeda man su namų darbais.
Nepasibelsdama užėjau į vidų. Vaikinai nustebę spoksojo į mane, o Krisas atsistojo.

-Ką tu..-pradėjo mokytojas.-mergina?!

-Tai jums.-nusišypsojau atisnešdama atkąsta pyragą iš valgyklos. Jis buvo labai saldus ir bjaurus - tai vienintelis dalykas kuris man nepatinka iš maisto.

Todėl nebuvo gaila mesti jį į vyrą.
Kol visi garavo iš pamatyto nusprendžiau pabėgti.

-Loren, tu išprotėjai?!-bėgo paskui mane Krisas.

-Beveik. Man dar liko nubėgti į porą kitų klasių, nėra laiko!

Tada lyg specealiai suskambėjo skambutis į pertrauką bei man teko likti. Krisas griebė man už peties. Su juo pasirodė ir Sebastianas su Danieliu.

-Kur tavo perukas?!

-Jis man daugiau nereikalyngas. Aš..šita..

Staiga atsiminiau tą dieną kai išvažiavau jam nieko nepasakiusi.

-Kas?

-Išvažiuoju. Vėl. Direktorius viską sužinojo.

-Seba, nuvesk ją į kambarį, aš išsiaiškinsiu su direktorium. Pinigų jam, ble, vis maža.-piktai išpyškino tamsiaplaukis.-net nebandyk išvažiuoti. Aš nenoriu vėl traukti tavęs iš mokyklos ir atmušinėti tave nuo kitų vaikinų.

-Galvoji aš to noriu?! Vis tiek turiu grįšti namo! Anksti ar vėlai vistiek turėsiu išvažiuoti.

***

Kaip ant adatų sėdžiu jau apie valandą. Gal Krisui pavyks? Jis kaip visada viską ištaisys?
Pagaliau į kambarį užėjo susinervinęs vaikinas stipriai trenkdamas durimis.

-Kas? Pas tave pavyko?-šoktelėjau laukdama pozityvaus atsakymo.

-..Lore, atleisk.-Krisas netikėtai apkabino mane.-Aš..negalėjau. Šitas senas mulkis padarys viska, kad tu išeitum. Aš neleisiu.
Palinksėjau galva į šonus bei nusišypsojau. Bet šitą šypseną negalima pavadinti laiminga.

-Prašau..vakare nuveši mane iki traukinių stoties?-sušnabždėjau, jog neišgirstu mano užkimusio balso. Krisas sustingo.-Alex jau greitai vėl pradės mokytis. Direktorius teisus, man tikrai laikas.

***

Nusivaliau su žieminės striukės rankove ašaras nusisukdama nuo Kriso, kad nepamatytu.
Mes stovėjom stotyje laukdami traukinio. Krisas kažkodėl tylėjo. Aš niekaip negalėjau suprasti apie ką jis galvoja ir kodėl baigė stabdyti mane važiuoti namo.

-Loren! Kodėl tu mums nepasakei?!-užrėkė kažkas gale.

Mes atsisukom pastebėdami 5 vaikinus. Tik ne tai..aš dar labiau apsiverksiu.

-Tu jiems pasakei?-kreipiausi į niūrų Krisa kurio juoda striuke padengė snaigės. Jis neatsakė. Net nepakėlė žvilgsnio į mane.

Noah pirmas pribėgo apkabindamas mane.
-Nu negali dabar..-pradėjo draugas, ber jį pertraukė važiuojančio traukinio triukšmas.

Seba, Adomas, Danielius bei net Ethanas nesuspėjo prieiti. Ištiesiau biletą ir žengiau ant laiptelių.

-Aš nenoriu su jumis atsiveikinti. Hah, jūs vat taip nuo manęs neatsikratysit. Susitiksim per išeigines, vaikinai!-nusišypsojau pamojuodama draugams ranka.
Krisas tuo metu nelaimyngai nukratė snaiges nuo striukes ir plaukų. Jis tikrai dabar pyksta. Neišlaikiusi palikau lagaminą traukinyje, iššokau iš traukinio ir greitai pabučiavau jį sušyldidama šiltu bučiniu per stiprų vėją.-Ei, aš grįšiu..pas mane čia dar daug nepabaigtu reikalų. Bei aš vėl įsitikinau, kad myliu tave.

***

Labai tikiuosi, jog ši istorija patiko jums bei prisiliete prie jūsų širdžių.
Mano tikslas - tai jūsų nuoširdžios emocijos.
Aš praleidau ant šitos knygos beveik 4 mėnesius išgalvodama dalis kiekvieną vakarą. Ir žinote ką? Aš labai laimynga, kad stengiausi rašydama "I'm a boy". Man tai ne šiaip sau knyga. Tai gyvenimas bei istorija žmonių kuriuos aš sukūriau. Istorija kurią jūs visi išgyvenot kartu su personažais. Nežinojau, kad jūsų bus tiek daug, aš nenorėjau, kad ji būtu labai populiari. Man buvo svarbu, kad nors 10 žmonių skaitytu, bet jiems būtu labai įdomu ir jie lauktu naujų dalių..bet aš vistiek džiaugiuosi, jog jūsų yra daugiau negu 10. Labai didžiuojosi pirma savo istorija. Dėkoju kiekvienam skaitytojui, aš skaičiau kiekvieną komentarą ir labai džiaugiausi.
Mylius jus.
Jūsų @Claudiarax 💋