I'm a boy?!

Sielos draugai

Kai aš išvažiuosiu, o tai bus turbūt jau greitai tada atvažiuos Alex...aš abėjoju, kad jis galės su jais mokytis.

...bet iš kitos pusės, aš pripratau gyventi 6 kambaryje, nors praėjo tik 2 savaitės. Bei su manim pradėjo geriau bendrauti. Net Sebastianas, kuris nieko nežino.
Ką man daryti kai naujame kambaryje apie mane sužinos? Aš negarantuoju, jog ten bus geriau negu čia. Ech, paklaustu manęs to pačio klausimo savaitę atgal, pas mane nebūtu jokių abejonių. Bet tai viskas kažkada pasibaigs. Aš grįšiu į savo nuobodžią mokyklą bei liksiu po pamokų, nes vėl su kažkuom susimušiu arba nedarysiu namų darbų. O mano brolis mokinsis čia ir sieks savo tikslų. Tiesiog protas ir sekmė man neatiteko. Aš iš tų žmonių kurie stovi tamsiame šešėlyje, iš kurių galima pasijuokti, nes jie nevykeliai. Jeigu jau taip viskas atsistiko aš turiu bent padėti savo broliui.

-Perkraustyti tave?-paklausė direktorius.

-...Nu...taip.-praryjau seiles.
Manau aš dėl to neapgailėstausiu. Krisas spausdamas lūpas žiūrėjo į lubas ir tada atsistojau nuo kedės.

-Viskas?-paklausė jis pas direktorių. Tas linktelėjo. Krisas praėjo mane užgaudamas pečiu bei išeidamas trenkė durimis. Kiti kambariokai žudė mane žvligsniu. Kodėl jie taip reaguoja? Nesenai jie norėjo iš manęs kotletą padaryti! Jeigu Danielius ir Krisas nesužinotu, aš jau ligoninėje kartu su tuo vaikinu kuris šiandien nukentėjo gulėčiau!

***

Mes pakalbėjom su direktorium. Jis pasakė, kad jeigu man kažkas nepatiks jis man ras kitą kambarį. Aš įdemiai klausiau ką jis man pasokojo.

-Na, sekmės tau, beje neveluok į pamokas. Gali eiti.

Išėjusi iš kabineto keliavau į 20 kambarį kuris irgi buvo 3 aukšte, bet kitoje koridoriaus pusėje, nes į 6 nenorėjau. Radusi tinkamas duris pasibeldžiau. M-jo.. atidariau jas, labai tyngėjau lipti į viršų. Pasirodo tai 3 vietų kambarys. Jame gyveno 2 mieli dvyniai! Faina matyti sielos draugus.

-Tu kas?-paklausė vienas ištraukdamas iš ausų ausines.

-Khem...mane perkraustė į jūsų kambarį. Galite laikyti mane nauju kambarioku!-nusišypsojau.
Dvyniai linksmai nušoko nuo lovos.

-Rimtai? Iš kur perkraustė?

-Kaip cool! Koks tavo vardas?!

-Alex. B-bet geriau vadinkit Ren, neklauskit kodėl.-nustebau jų bendravimu.

Šiaip šiame koledže ne tiek daug tokių draugiškų vaikinu neskaitant mane.

-Stop, Ren? Tu iš 6, ane?-paklausė dynis kuris turi mažyti apgamą prie akies.

-Iš kur jūs žinote?

-Heh, nu tu duodi! Kas nežino apie tą kuriam pateko Krisas į kambariokus. Tu dar ilgai išsilaikei.

-Pas mane tiesiog yra kai kurios sąlygos. Ai, na gerai. Kokie jūsų vardai?

-Mano Lukas, o jo Adomas.-atsakė kitas dvinys.

-Labai malonu.-šypsojausi.
Tokie dvyniai, aš atsiminiau savo brolį.

-Kur tavo daiktai?

-Aš tiesiog norėjau ateiti pažiūreti kokie jūs. Man dar reikia grįšti į 6 ir pasiimti juos.

-Ok, davai.-atsisveikino su manim neilgam bei išėjau.

Nors naujieji kambariokai mieli...bet man kažkodėl liūdna. Užtat Alexas su jais tikrai susidraugaus. Nueidama iki kito koridoriaus galo atidariau duris. Visi 3 gulėjo ant lovų su telefonais. Papratai tokiu metu čia linksma.
Aš tyliai priėjau prie savo spintos.

-Kaip tau ten?-paklausė Danielius. Aš neatsakiau.

-Viskas pas jį achujėnai, nesimato? Greičiau rinkis daiktus, greitai pas mus ateis svečiai.-piktai ištarė Krisas. Va taip reiškia? Gerai.
Tuo momentu Danielius paprašė pasikalbėti su juo akis į akį. Mes išėjom į tamsų koridorių.

-Ren, kodėl tu išeini?

-Taip reikia.

Jis patylėjo, po ko pratęsė kalbėti.

-Bet tu man patinki. Daugiau niekas prie tavęs nelys, aš prižadu.

-Aš jūsų nebijau, tiesiog...mano brolis..-išgirdau stuksenimą už durų.
Danielius tuoj jau paemė mane už pečių ir pabučiavo. Šitą momentą nutraukė šviesa iš 6 kambario bei išeidamas Krisas.

-Nuostabu tu dar ir čiulpiesi su šitu mulkiu.-sumurmėjo be emocijų jis ir uždarė duris, kad Sebastianas nepamatytu.

-Danieliau, kas per..?!-stūmiau jį nuo savęs. Danielius nusišypsojo.-Eikit jūs abu į visas 4 puses, iškrypeliai!

Už 10 minučių daiktai buvo surinkti.
-Sekmės su naujais kambariokais!-prieš išeidama išgirdau.

-O, jie mieli, nesijaudinkit.

-Geresni už mus, tiesa?-nusijuokė Krisas.-Nu ir dink. Be tavęs ramiau, nepavydžiu jiems.

Susiraukdama išėjau. Aš taip užknisu jį? Nu ir gerai. Tai dar nepabaiga! Kaip jis mane nervuoja, niekšas!
Užėjau į savo naują kambarį.
-Yuhu.-mečiau lagaminą ant lovos.-Pasisekė.

-Kažkas atsitiko?

-O ką?

-Kodėl tokia rugšti mina? Paprastai kai vaikinai persikrausto iš 6 tai dar visą mėnesį laimyngi vaikšto.

-Tiesiog nėra nuotaikos.-sumurmėjau.

-Tada mes ją pakelsim!-šoktelėjo Lukas.-Tau turbūt buvo nelabai su jais, bet su mumis dar niekas neliūdėjo.

-Kur jūsų trečias kambariokas dingo?

-Mм, šeimyninės problemos. Išvažiavo namo... bet ištikrūjų jam čia nepatiko, kadangi jis galvojo, jog čia paprastas koledžas.

-..tipo su merginom. Toks vaizdas buvo kai iš merginų jis sutiko tik valytoją.-nusišypsojo Adomas, o aš juokiausi.

-Einam pasivaikščioti.-pasiūlė Lukas.

-Dabar juk tamsu...apsaugininkas neišleis, jis manęs kęsti negali.-atsiminiau aš.-Daug kartų spėjau jį užknisti. Tai Kriso kaltė!

-Heh, mes nesiruošiam papulti jam į akis. Pas mus su juo irgi šiokios tokios problemos.

-Kaip tada...?-pakėliau vieną antakį.

-Einam!-griebė mane už alkūnės taip, kad aš vos nenukritau. Jie vedė mane per koridorių.