I'm a boy?!

Pildyk teisingai

-1..2..3..Go!

Išgirdusi bėgau iš visos jėgos. Tas bėgo beveik tokiu greičiu kaip aš. Tik šiek tiek aplenkinėjo mane. Pralaimėjimas ne mano planuose. Finišas atrodė labai toli. Krisas pradėjo bėgti lėčiau. Gale rėkė vaikinai. Mano grupė balsavo už mane, Kriso už jį. Net treneris prižadėjo, kad priims mane į pačias pirmasias varžybas bei parašys 10 už visus metus jeigu laimėsiu. Nu ką..Alexas apsidžiaugs. Jis ne sporto fanas.
Mes beveik nubėgom iki finišo. Staiga pajaučiau kaip mano perukas pradėjo kristi, suletėjau, Krisas gudriai nusišypsojo ir užkliuvo už akmenio. Tokio šanso tikrai nepraleisiu. Vis greitėjau ir pribėgau pirmesnė iki finišo.
-Yey!-užrėkdami mano draugai pribėgo prie manęs.

-Šaunuolis... aišku niekas dar nėra buvęs greitesnis negu Kristianas.-šokiruotai pagyrė treneris. Draugiškai paemė man už pečių ir pakratė.

-E...ei taip nesąžininga!-suspaudė dantis Krisas. Atsakydama parodžiau jam vidurinį pirštą.-Jis specialiai!

-Ką specialiai? Akmenį pakišo?-nusijuokė Noah.- pripažink pralaimėjimą.

-Ne, jis susilaikė už galvos ir aš norėjau jam padėti. Reikalauju bėgti iš naujo!

-Nea, aš dustu jau. Ištikro pripažink pralaimėjimą. Aš kaltas, jog tu užkliuvai? Tu ryte klydai, čia tau akinių reikia.-pasakiau.

-Gerai.-jis nusisuko.

-Rytoj tavęs laukia linksma diena.-nusišypsojau, jau galvojau kokias užduotis jam duosiu.

-Prieik arčiau.-staiga atsisuko jis ir griebė man už maikės.-Tu mane taip nervini. Boba kažkokia. Gamtos klaida. 

-Už tai šita gamtos klaida perlenkė tave. Rankas nuėmei, greitai.-bandžiau nutraukti jas, bet viskas veltui.-Galvoji tu mane žeminsi, o aš tai kentėsiu?!

-Pas tave nėra pasirinkimo.

-Yra,todėl aš siekiu tikslo, kad tave išmestu iš čia. Jeigu nepaleisi tada tai įvyks dabar.-Ramiai ištariau jam tai į veidą. Tas staiga metė mane ant žolės ir išėjo.
Man padėjo atsistoti. Mane beprotiškai puolė pasididžiavimas savimi. Vėliau persirengėm ir ėjom toliau į pamokas. Sebastianas visas pamokas tylėjo. Jis ką taip nori kortom žaisti ar tai dėl Kriso?
***
Kai pamokos pasibaigė mes kaip priprate ėjom į valgyklą. Į mane spoksojo Kriso klasė kuri sedėjo už jo stalo.
-Girdi? Ateik čia, reikia pasikalbėti.-sušvilpė vienas iš jų. Tiesiog ignoravau juos.
Kai papietavom kartu ėjom į parką. 1h vaiksčiojom, kviepavom grinų orų.
-Gal tu šiandien ateisi pas mus?-paklausė draugai.

-Nea, man reikia į savo. Kažką prižadėjau tiems idiotams.

-Ok, iki. Jeigu kas durys visada atidarytos.

Kai užėjau į kambarį jų jau buvo 8. Jie ką platinasi? Kritau į savo lovą neištarusi nei žodžio.

-Žaidi?-paklausė manęs.

-Galiu atsakyti "ne"?-paklausiau.

-Ne.-atsakė Seba. Aš atsidūsdama prisėdau šalia. Šį kartą laimėjo kažkoks nepažįstamas vaikinas bei pralaimėjo vėl Filas. Jam liepė sėsti ant špagato, ką jis su rūgščia mina atliko. Poto laimėjo Krisas, o pralaimejo Danielius. Jis jam uždavė bėgti per koridorių bei pastuksenti į visas duris. Visi pradėjo žvengti kai kaimynai išbėgo rėkdami. Tuo tarpu žaidimas tęsėsi. Laimėjo Sebastianas, aš žiūrėdama liūdnai į savo kortas pralaimėjau. Visi spoksojo lyg laukdami stebuklo.
-Nežiūrėkit taip, šiandien nesiruošiu šokti nuo laiptų.

-Pažiūrėsim.

-Seba, nu? Galvok greičiau.

-Ren, tu turi...nueiti pas apsaugininką ir nukristi be sąmonės prieš jį.