I'm a boy?!

Nusivylimo diena

***
Praėjus dienai

Mama sedėjo virtuvėje ir gėrė karštą kavą.

-Kur skubi? Tu gali šiandien pabūti namie.-nusišypsojo ji pastebėdama mane bei padėjo puodelį ant stalo.
Pakreipiau galva ir tylėdama užsidariau vonioje.
Visą naktį negalėjau užmigti. Pas mane kambaryje labai tylu, lyg grabe. Ankščiau aš to nepastebėdavau.
Įdomu vaikinai jau atsikėlė?..aš nemačiau jų beveik parą. Visą šitą laiką telefonas buvo išjungtas, nes jeigu aš pradėsiu su jais kalbėti man bus tik dar skaudžiau.-Loren, aš rimtai! Gali nueiti pasivaikščioti, duosiu tau pinigų. Tu to nupelnei, brangioji.-pasigirdo už durų mamos balsas.

-Aš turiu eiti į mokyklą..reikia išvedinti iš galvos šitą koledžą.-niūriai atsidūsau bei nuėjau maudytis.
Pasižiūrėjau į veidrodį. Jokio peruko. Mano plaukai buvo surinkti į aukštą uodegą. Po akimis buvo tamsu kadangi neišsimiegojau. Lūpos iškandžiotos. Pavargęs žvilgsnis. Pats laikas eiti į mokyklą.
Išeidama iš vonios nukeliavau į kambarį bei be jokio ypatingo entuziazmo atidariau spintą. -Kaip aš galėjau tai nešioti..-susiraukiau mesdama sijoną ant lovos, o poto visas mokyklines bliuskes ir maikes su iškirpimais, kurias pamatydama paverčiau akis.
Vis gi užsidėjau žydrus brolio marškinėlius bei mėlynus džinsus. Velniop, išsileidau plaukus, kadangi ne esu pripratusi prie tokios gumytės. Reiktu vakare pasikirpti, nes su ilgais plaukais nepatogu.
Toliau griebiau kosmetiką ir bandžiau pasidaryti makiažą. Ranka visai atprato.-Kam man visai dažytis?-susinervavusi mečiau kosmetiką bei pasiėmusi kuprinę ėjau link išėjimo.

Prie durų manęs laukė kažkuom nepatenkinta mama.
-Kas su tavim darosi?-ji apžiūrėjo mane pakeldama antakius.

-Argi kažkas ne taip? Mam, man laikas eiti.

-Ant tavęs Alex'o drabužiai. Kažkas žinoma ne taip, aš neatpažįstu savo dukros. Eik persirengti į moteriškus drabužius. Nepamiršai, jog tu mergina?

-Aš tik marškinėlius jo užsidėjau..tokia dabar mada, tikrai.-bandžiau pasiteisinti, bet atrodo nepavyko.

-Veltui aš tave tenai nusiunčiau.-atsidūso mam ir apkabino mane.-nešiok ką nori, paprastai..nepamiršk, kad tu Loren. Ne Alex. Jūs abu protingi bei puikūs vaikai, bet kažkodėl tu nenori to rodyti. Visada galvoji, jog brolis geresnis! Dabar dar jo drabužius pradėjai nešioti.

-Jo mama, pas mane visa spinta užpyldita gėlemis ir blizgučiais, pas mane nebuvo kito psirinkimo! Iš vis, aš veluoju.

-O pusryčiai?

-Ko tai nėra apetito.-atsakiau po ko susiraukiau. Keistus žodžius ką tik ištariau.

-Tu mane vis stebini ir stebini.-pasakė mama atidarydama man duris.

Išėjau iš buto ištraudama telefona. Jeigu aš tik porą žodžių draugams parašysiu, nieko juk neatsitiks?..

-Lo-o-ren!
Tolumoje pastebėjau pažįstamus žmones. Mečiau telefoną atgal į kurpinę. Poto paskambinsiu. Prie manęs priėjo Eva su dar 3 mergaitėm iš mano mokyklos. Velnias, pamiršau jų vardus.-Ei, kodėl nieko nepasakei? Net nepaskambinai!-pirmą kartą man taip silpnai trenkė. Aš automatiškai daviau atgal, bet šiek tiek per stipriai.-Ai..ko taip stipriai?!-užrekė draugė patryndama smūgio vietą.

-Khem..aš nenorėjau. Pripratau koledže.-susiraukiau pažiūrėdama į savo rankas.-merginos pirmą rimtai pažiūrėjo į mane, o poto pradėjo juoktis.

-Nu ir..kaip ten, м? Nesiuntei nuotraukų, nei karto nepaskambinai. Mes mirėm nuo smalsumo.

-Nieko ypatingo. Buvau tokia pati nevykelė kaip ir čia.

-O aš chat'inau su viena pažįstama iš to miesto. Ji sakė, jog jų vyriškas koledžas - tai merginų rojus..ten renkasi visi gražuoliukai. Aš nepastebiu tavo laimyngo veido.-kreipėsi į mane viena. Pabandžiau nusišypsoti atsiminusi vaikinų veidus. Bet užsinorėjau atvirščiai verkti.