I'm a boy?!

Pasisekė

***

Šviesa. Velnias, kas šviečia man į akis? Skauda.

Atidariau akis. Viskas atrodė dvigubai, bet po kelių minučių pagaliau pamačiau susiliejusį vaizdą. Baltos lubos ir lempa virš galvos. Kur aš? Čia mano kambarys? Jaučiausiai kaip po komos.Pasijudinau. Iškarto pajaučiau žiaurų skausmą, suspaudžiau lūpas bandydama sulaikyti ašaras. Nepaisant pragariško skausmo pakėliau galvą.

-Tyliai, tyliai, padėk atgal.-mano galvą sulaikė rankomis bei padėjo atgal ant pagalvės.-Tu kaip?

-Ren tu gyvas!-sušoko šalia.

-Labai skauda?

-Sedėkit tylėdami!-kažkas aprėkė.-Aš jau kaip 3 valandas bandau jus nuraminti, turėkit sąžinės!

Susiraukiau. Kas vyksta? Pagaliau įžvelgiau pažįstamą vyrą baltame chalate.

-Kas su manim?-užkimusiu balsu paklausiau.

-Tu tik nebijok, gerai? Bei nesikelk iš lovos, nes bus tik blogiau.-"nuramino" mane daktaras.

-Viskas taip blogai? Kalbėkit..-nervingai liepiau.

-Pas tave labai stiprūs sumušimai. Tai gera naujiena, nes nėra kaulų perlaužimų, nors aš buvau įsitikines, kad jie yra kai tave atnešė. Tau pasisekė.-šiltai nusišypsojo vyras.

-O kas mane atnešė?-atsidūsau.

-Paklausk pas savo draugus, kuriuos aš negaliu niekaip išvaryti. Jie visą laiką vienas kitą muša. Tai normalu?
Aš vėl smalsiai pakėliau galvą pamatydama pažįstamus veidus. 3 buvusieji kambariokai, dvyniai, Noah ir Ethanas. Visi nenorėdami sedėjo ant vienos didelės sofos stengdamiesi neprisiliesti vieneas prie kito. Dvyniai sedėjo viduryje mėtydami popierinius lėktuvėlius nuo daktaro stalo.
Aš nusišypsodama norėjau atsistoti, bet skausmas neleido, garsiai atsidūsdama atsiguliau atgal į lovą.

-Nu galima prieiti prie jo?!-nelaukdamas paklausė Noah pas daktarą. Visi su viltimi pažiūrėjo į jį.

-Ne visiems, tik po pirmos valandos! Jūs 7 ir nuo jūsų sklinda labai didelis triukšmas, o Ren'ui reikia ramybės..

-Aš pirmas.-pasakė Krisas nušokęs nuo sofos priėjo prie manęs.-Kas tai padarė?

-Kažkoks vaikinas..o kur "kaip tu jautiesi"?-nusijuokiau žiūrėdama jam į akis.

-Ir kaip tu jautiesi?!-paklausė Adomas sedėdamas.

-Puikiai..

-Pagal tavo veido išraiška galima suprasti, kad nelabai.-suspaudė lūpas Krisas.

Jis lėtai peržiūrėjo į mano veidą bei sustojo ant nuogo peties. Gerai, jog daktaras paliko juostelę ir apklojo mane paklode.

-Čia tau skauda?-Krisas atsargiai prilietė vietą ant mano peties. Aš tuoj jau nušnypščiau.

-Skauda velnias, labai skauda.

-Ble, kas tai padarė? Apibūdink man jį!-jis pasimetęs nuemė ranką.

-Krisai apsiramink ir eik į savo vietą. Jis dabar nieko neatsimins.-patraukė daktaras jį nuo manęs apžiūrėdamas mano petį.-Nieko tokio, sugis. Kartoju, svarbiausia, kad nėra lūžių.

-Dabar mano eilė.-atsistojo Noah prieidamas.

-Ne, mano!-ištarė dvyniai.

-Pasitraukit visi, aš dar nepabaigiau!-sušuko Krisas griebdamas dvynius numetė ant sofos. Jie nukrito ant Ethano. Tas šoktelėjo ir pradėjo muštis su Krisu. Noah bandė juos nuraminti. Aš pavargusi žiūrėjau į juos. Galva atsisakė galvoti. Tuo metu prie manęs priėjo Danielius.