Kai aš sugrįžau

2.2

- Felisite kas ji ir kur advokatas? – pasakė iki kraujo pažystamas balsas.

- Aš pono Ruso advokatė, Olivija Blek. – pasakiau ir atsisukau.

- Luna? – vos girdimai ištarė.

- Olivija Blek. – pataisiau.

- Ką tu...? Kaip tu...? – ištiktas šoko bandė pasakyti sakinį Haris.

- Aš atstovauju poną Ruso. – stebėjausi pati savimi, nes kalbėjau labai dalykiškai ir šaltai.

- Kas tave pasamdė? Mums reikia geriausio advokato, o ne pradinukės be praktikos. – paklausė atgavęs amą.

- Aš dirbu jau trejus metus. Pradėjau antrame kurse. Taip Niujorke esu naujokė, bet nemanau, kad teisė čia labai skiriasi. Be to aš esu vienintelė advokatė, kuriai iš tiesų rūpi. – išdėsčiau.

- Mes rasim kitą advokatą, kuris bus kompetentingesnis.

- Mane pasamdė Rebeka. Aš buvau jai skolinga ir nesiruošiu dėl tavęs kažką keisti. Hari tau laikas užaugti. – išrėžiau kalbą.

- Žinai tu pasikeitei. Dabar esi beširdė.

- Gal ir taip, bet bylas laimiu. – suskambo jo telefonas ir Haris išėjo pasikalbėti.

- Mieloji nebūk tokia griežta jam. Haris ilgai kankinosi kai tu išvykai. – ėmė pamokslauti Felisitė.

- Man irgi nebuvo lengva. Man jau metas turiu daug darbo. – nenorėjau daugiau bendrauti su Hariu.

- Gal galėtum duoti numerį ar kokį kitą savo kontaktą?

- Žinoma, aš dar nespėjau įsikurti, tad namų telefonas neveikia, bet gali skambinti į mobilųjį. – pasakiau ir daviau vizitinę.

- Tu visam grįžai į Niujorką?

- Taip, mano vyras čia rado darbą. – pamačiau kaip Felisitės veidas persimaino.

- Tu ištekėjai? – ji buvo labai sutrikus.

- Taip, turiu dukrą. Kai baigsis teismų procesas turėsim papietauti. – pasiūliau.

- Einam, palydėsiu iki mašinos.

- Aš važiuosiu taksi.

- Nejuokauk. Haris tave parveš. Nebandyk ginčytis. – aš tikrai netroškau su juo važiuoti viena mašina.

- Nemanau, kad tai gera mintis. Mums nevertėtu likti vieniems. – pasakiau ir kaip tik sugrįžo Haris.

- Hari parvežk Olivija namo.

- Tikrai nereikia. – kodėl ji turi būti tokia įkiri.

- Aš ne mažas vaikas parvešiu. Be to turiu važiuoti pas Marta. – kaip niekur nieko pasakė Haris.

- Gerai tiek to man reikia dirbti. – nusileidau.

Haris nieko nebesakė tik praleido mane eiti pirmą. Abu įsėdome į mašiną ir iškart ėmė tvyroti nejauki atmosfera. Užuodžiau jo kvepalus ir pasinėriau į prisiminimus. Esu tikra, kad jaučiau jo ranką ant savo šlaunies, bet kai pažiūrėjau, ten nieko nebuvo.

- Nesitikėjau, kad dar kada grįši. – neištvėręs tylos prabilo Haris.

- Aš buvau skolinga Rebekai. Tai nesusiję su tavimi. – vis dar kalbėjau labai šaltai.

- Žinai mes galėjom būti laimingi. Aš ir tu, bet tu viską sugriovei. – liūdnai pasakė.

- Mums abiem reikėjo pertraukos. Aš nebegalėjau taip gyventi. Dar ir dabar turiu randą, kuris man kasdien primena kas įvyko. – kaip įmanoma labiau tvardydamasi pasakiau.

- Mes būtume viską išsprendę kartu.

- Nebūtume ir aš neturiu tau teisintis. Tu man niekas. Mes nieko vienas kitam nebereiškiam. – man vis sunkiau ėjosi tvardytis.

- Tau lengva kalbėti. Tu niekada manęs nemylėjai. – aš pajaučiau kaip su lig šiais žodžiais man į širdį.

- Tu nieko nežinai. Susitarkim, kad nuo šiol mes nebendrausim. Taip bus geriau mums abiem. – tvardydama ašaras pasakiau.

- Tu ir vėl bėgi. – su panieka pasakė vaikinas.

- Sustok! Nuo čia namo grįšiu pati. - paliepiau

- Luna....

- Mano vardas Olivija. – iškart pataisiau.

- Gerai, Olivija, nebūk mažas vaikas. Ši rajonas nesaugus.

- Nėra tokio rajono kuriame būtu taip nesaugu kaip su tavim.

- Žinai tu pasikeitei. Paleisiu tave centre. – man teko nusileisti.

Pasiekus miesto centrą iškart priverčiau sustoti ir išlipau iš Hario mašinos. Pasigavau taksi ir grįžau namo. Ten mane pasitiko Tėja.

- Mama, man čia nepatinka. As nuoliu namo. – nepatenkintu balseliu pasakė dukrytė.

- Dabar čia mūsų namai. Mes jau kalbėjom apie tai.

- Bet man ce nepatinka. Mano kambarys mazesnis. Aš nuoliu luozinio kambalio.

- Mažyle reiks pakentėti. Tėvelis čia buvo perkeltas. Gal geriau einam pažiūrėti ar šaldytuve yra ledų. – mergytės veidas nušvito ir ji pamiršusi visus pykčius paėmė mano ranką.

Virtuvėje sukosi Perla.

- Ponia, jau grįžote. Vakarienė dar tik po valandos.

- Viskas gerai. Mes ieškome ledų. – aš ištraukiau iš kameros dvi porcijas vaisinių ledų ir viena padaviau Tėjai.

- Skambino ponas, sakė, kad vakarienės negrįš. – pranešė man.

- Tegu, aš vis tiek turėsiu ruoštis bylai.

- Radote kontorą, kuri jus priims? – pasiteiravo Perla.

- Ne, tai paslauga. Senai norėjau gražinti šitą skolą. – labai nesigilindama pasakiau.

- Nežinojau, kad čia turite draugų.

- Čia gyvena mano šeima. – netyčia išsprūdo.

- Mama, einam pažaisti. – ėmė tampyti už sijono Tėja.

Bet tik iki vakarienės. – pasakiau. Aš visad lengvai jai pasiduodu.