Ar įsivaizduojate ką reiškia netekti šeimos? Ne mamos ar tėvo, ne brolio ar sesers, bet visos šeimos. Ar įsivaizduojate ką reiškia prieš save matyti trylika karstų? Kaip sunku palaidoti savo vaiką? Prieš penkias dienas aš miriau. Ne fiziškai, kaip visa likusi mano šeima, bet emociškai. Mane gyventi verčia tik du dalykai – po mano širdimi plakanti dar viena širdis ir karštas. Tik šie du stimulai priverčia mane ryte išlipti iš lovos. Tik dėl jų aš neaplaidžiu savo imperijos.
Niekam nesakiau apie savo nėštumą. Nenoriu, kad mane laikytu silpna. Dabar turiu būti stipri kaip niekad. Tik aš prieš visą pasaulį.
Aš sėdžiu bažnyčioje priešais pastatyta trylika karstų. Visi jie buvo uždengti, o ant jų padėta nuotrauka. Per gaisra kūnai buvo taip suniokoti, kad nuspręsta veidų nerodyti. Skaudžiausia buvo žiūrėti į ta mažyti karstą. Jame gulėjo mano duktė. Kaip įmanydama tvardžiausi.
Sėdėjau bažnyčioje pirmame suole kartu su Liuse ir Tedžiu. Visi ėjo ir reiškė užuojautą. O aš tik dėkojau. Galiausiai prasidėjo mišios, paskui vienas po kito visi sakė kalbas, visi aukštino mama ir tada atėjo mano eilė. Kalbėjau paskutinė.
- Dėkoju visiems susirinkusiems ir visiems kurie taip gražiai pasisakė apie mamą, bet aš kalbėsiu ne apie ją. Prieš penkias dienas aš buvau nepaprastai laiminga, nes ištekėjau už nuostabaus vyro, turėjau nuostabią šeimą, o dabar mes esame čia. Mano mama buvo nuostabi, bet nuostabus buvo ir mano brolis, jo žmona. Mano seserys buvo labai skirtingos, bet viena kitai nenusileido. Melita jūs pažinojot tik kaip mamos dešine ranką, o aš ją laikiau antra mama. Gabrielius buvo man kaip brolis, o Tėja buvo mano pasaulis. Tai mergaitei buvo vos šešeri. Visi jie mirė per klaidą. Nei vienas to nenusipelnė. Tikiuosi jie dabar geresnėje vietoje. – pasakiau ir nulipau nuo pakylos.
Toliau viską atsimenu kaip per miglą. Negaliu pasakyti kaip viskas baigėsi, bet galiausiai mano šeima atgavo ramybe.
Mano gyvenimas baigėsi ta diena. Pačią laimingiausią ir pačia baisiausia gyvenimo dieną. Viskas kas man liko tai dukra. Pagimdžiau nuostabią mergytę, žydromis akimis ir tamsiomis garbanomis, ji buvo labai panaši į mama. Jos garbei pavadinau mergyte Rebeka. Ji mano gyvenimo džiaugsmas kaip ir Danielius, Gabrieliaus sūnus. Šie du angelėliai visas gyvenimas be jų mano širdyje būtų tik neužgesinta keršto ugnis.
PABAIGA.
Pirmiausiai noriu padėkoti visiems kurie skaitė ir išgyveno šią istoriją su manimi. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau baigiau ir tikiuosi, kad skaitysit kitus mano kūrinius.
أنت تقرأ
Kai aš sugrįžau
حركة (أكشن)Praėjo penkeri metai. Luna pasikeitė. Ne tik kaip asmenybė, bet dabar jos pase parašyta Olivija. Taip ji susigrąžino savo tapatybę. Mergina suprato, kad naujame gyvenimo etape reikia ir naujos karjeros, tad tapo advokate. Olivija ištekėjo ir kart...
