Kai aš sugrįžau

2.42

Vakarui įsisiūbavus kažkas ėmė pypsėti. Vos tik tai išgirdęs Krisas surimtėjo.

- Kažkas pravažiavo pirmuosius vartus. – pranešė.

- Tu kažko laukei? – paklausė Benas.

- Tai Maikolsono žmonės. Pažiūrėjęs kažką telefone pranešė.

- Po velniais! Kaip jie sužinojo? – Benas buvo labai nepatenkintas.

- Aš nuvesiu merginas į viršų, jus paimkite ginklus. – sureagavo Denas.

- Niekur aš neisiu. – įsikišau.

- Mažyte būk gera nesiginčyk. – Benas bandė mane suvaldyti.

- Tavo priešai yra mano priešai.

- Gerai, kiti į viršų. Užrakink jas pagrindiniame miegamajame. – paliepė Benas.

- Man reiks ginklo. – perspėjau dingus merginoms.

Mes nuėjom prie durų sporto salėje Krisas jas atrakino. Viduje buvo ginklinė. Vaikinai ėmė ginkluotis ir aš pasekiau jų pavyzdžiu. Prisisegiau diržą su dviem ginklais ir keletu apkabų.

- Tu moki jais naudotis? – atsargiai paklausė Adamas.

- Aš Olivija Ruso, negalėčiau suktis versle jei nemokėčiau šaudyti.

- Tu Ruso? Tavo broliu priklauso Ruso gauja? – nustebęs paklausė Krisas.

- Taip ir mano mama prezidentė. Užteks klausimų. Sakykit kas mus puola ir kodėl. – paliepiau man jau atsibodo vaidinti mielą merginą.

- Aš dėl to kaltas. – prabilo Benas. – jie kažkaip sužinojo, kad aš mieste. Nesitikėjau, kad jie ras mus.

- Ką padarei? – paklausiau.

- Tam nėra laiko jie čia bus po penkių minučių. – pertraukė Krisas.

- Judu saugokit galines duris, mes su Olivija paimsim paradines. – ėmėsi vadovauti Benas.

- Gerai. – teištarė ir mes išsiskirstom kas sau.

- Olivija, tu esi geriausia kas man galėjo nutikti. – pasakė Benas kai mes likom vieni ir aš įsisiurbiau jam į lūpas.

- Nebandyk mirti, nes prikelsiu ir nudėsiu dar kart. – pagrasinau ir užėmiau savo poziciją.

Benas ne iškart susivokė, bet atgavęs sąmonę užėmė savo vietą. Staiga namą apgaubė tamsa. Vaikinas man mestelėjo naktinio matymo žiūronus. Pasirodo tai Deno planas. Užsidedu ir pažiūriu pro langą. Lauke pamatau link namo artėjančius dešimt vyrų. Nusitaikau ir paleidžiu pirmą šūvį. Iškart po to pasigirdo šimtai šūvių. Kol jie prisikasė iki durų kelis nukoviau, bet jiems pasiekus duris teko trauktis. Atsitraukiau nuo durų ir pasislėpiau už sofos.

- Man reikia tik to niekšo niekas neturi nukentėti. – išgirdau rėkiant kažką prie durų.

Paleidau kelis šūvius ton pusėn ir žinoma sulaukiau atsako. Supratau, kad man liko paskutinė apkaba. Tikrai nesiruošiau čia mirti. Sėdėjau ir klausiausi kas vyksta. Keletas vyrų pajudėjo į priešingą pusę nei sėdėjau aš. Žingsniai nutolo, tad aš atsargiai pajudėjau iš savo vietos. Atsistojusi pamačiau į mane nukreiptą ginklą.

- Taigi lėlyte kas tu? – paklausė vaikinas.

- Aš ne tavo nosiai. – atkirtau ramiai laikydama į jį nukreiptą ginklą.

- Lėlyte, nuleisk ginklą. Iš tavo akių matau, kad nieko nenušautum. – sulig tais žodžiais truputi nukreipiau ginklą ir paleidau kulką į galvą vaikini už jo.