Kai aš sugrįžau

2.38

Rytą pabudau gulėdama ant jo krūtinės. Jaučiu kaip jis švelniai glosto man nugarą. Labai nenorėjau pabusti vėliau už jį. Naktį kambaryje buvo tamsu ir jis nematė mano rando. Pakeliu galvą ir jis pažiūrėjęs į mane nusišypso.

- Labas rytas, princesę.

- Labas rytas. – pasakau ir pabandau prisidengus krutinę apklotu atsigulti ant nugaros, bet jis išslysta apnuogindamas mano krutinę ir randą. Aš iškart prisidengiu ranka randą.

- Kas tai tau padarė? – paklausia Benas patraukęs mano ranką.

- Tai nesvarbu. Aš suprasiu, jei nebenorėsi būti su manim.

- Ką tu čia nusišneki. Man tu graži, o šis randas tavo istorijos dalis kurią tikiuosi vieną dieną man papasakosi.

- Man sunku tai prisiminti. Tai sugriovė man gyvenimą.

- Oliviją man gali papasakoti viską. Aš tavęs nesmerksiu. Pats per gyvenimą esu iškrėtęs daug kvailesnių dalykų.

- Aš bijau ne to. Bijau, kad imsi manimi šlykštėtis. – prisiminiau kaip pati tada jaučiausi. Ilgai negalėjau pažvelgti į randą.

- Nemanau, kad pajėgčiau.

- Gerai, tada buvau pirmame kurse ir studijavau žurnalistiką. Mano dėstytojas pasiūlė atlikti praktiką Ruso įmonėje. Tada dar nežinojau kas esu. Dirbdama susipažinau su vaikinu ir įsimylėjau. Buvau kvaila ir naivi. Jis dirbo mano broliui ne tik biure. Galiausiai mane pagrobė. Haris ir Kajus turėjo kai ką kas priklausė tiems vyrams. Vienas jų mane išprievartavo ir paliko šitą. – pirštu perbraukiu per randą. – kaskart į jį žiūrėdama prisimenu kas įvyko.

- Olivija tu nekalta dėl to kas įvyko. – pasakė ir apkabino mane. – dabar aš tave saugosiu ir nepaleisiu.

- Padarykime tai.

- Ką? – sutriko jis.

- Susituokime. Mudu verti vienas kito. Aš tavęs nevaržysiu. Galėsi miegoti su kuo tik nori daryti ką tik nori.

- Tu nesupranti. Taip aš plevėsa, bet dabar noriu tik tavęs. Ši naktis... man tiesiog trūksta žodžių. Aš noriu kasdien pabusti ir užuosti tavo kūno kvapą. Noriu matyti tą šypseną, liesti tavo odą ir niekad nepaleisti. Nesu ankščiau to jautęs. Noriu, kad taptum mano žmona ir visas pasaulis žinotu, kad priklausai tik man. Olivija Ruso ar tekėsi už manęs? – paklausė.

- Taip, - atsakiau ir pabučiavau jį.

- Tad mums reikia keltis turime važiuoti tau išrinkti žiedo. Noriu kuo greičiau visiems pasakyti.

- Gal šį vakarą surenkime šeimos vakarienę ir jiems pasakykime. Tai yra tavo tėvui ir mano broliui bei sesei.

- Ar gera mintis taip greit pasakyti Kajui?

- Nesijaudink aš susitvarkysiu. Einam į dušą? - šelmiškai pasakiau ir nuėjau pirma.

Iš kambario išėjom tik po poros valandų. Nusileidom žemyn Tėja jau pusryčiavo. Mudu prisėdome šalia ir Ada iškart įpylė mums kavos ir padavė po lėkštę blynų.

- Ada šį vakarą bus svečių. Paruošk vakarienę septyniems.

- Gerai ponia.

- Mama, o aš galiu pas dlauge miegoti? – paklausė Tėja.

- Gali, Džeikobas tave nuveš. Paprašysiu Lara padės susidėti daiktus.

- Gelai. – ji baigė valgyti blynus ir nuėjo į savo kambarį.

- Man reikia paskambinti tėvui ir pranešti apie vakarienę.

- Tu skambink, o aš einu pakalbėti su Lara. – pasakiau ir pakštelėjusi į lūpas nuėjau.

Larą radau jos kambaryje. Ji sėdėjo su ausinuku kurį jai padovanojau. Jame įrašytos kalbos pamokos.

- Ponia, ar kas nutiko? – pasiteiravo ji.

- Viskas gerai. padėk Tėjai susidėti daiktus. Paskui Džeikobas judvi nuveš pas jos draugę. Tu palydėsi ir grįši.

- Gerai ponia.

Nusileidžiu į garažą ten randu Džeikobą.

- Kuo galiu padėti?

- Paruošk man mašiną. Aš su Benu važiuosi į miestą, o tu nuvežk Tėją su Lara pas jos draugę.

- Nemanau, kad tai gera mintis. Tas vaikinas...

- Aš žinau kas jis. Jei bus ramiau pasiimsiu ginklą, o tu jį patikrinsi. Jis gyvena Ruso viešbutyje centre. Patikrink jo kambarį išsiaiškink ką jis iš tiesu čia veikia. Noriu, kad ateinančias kelias dienas jį stebėtum.

- Gerai, o kas saugos jus?

- Aš galiu savimi pasirūpinti. Ak ir šį vakar čia reiks daugiau vyrų. Čia vyks šeimos vakarienė ji gali baigtis visaip.

- Pasirūpinsiu tuo.

- Ir niekam nė šnipšt. Kuo mažiau žmonių apie viską žinos tu geriau. – perspėjau ir išėjau.

Mudu su Benu išvažiavome į juvelyrinę. Kelias valandas rinkausi žiedą. Vaikinas visai neskaičiavo. Galiausiai išsirinkau balto ir geltono aukso žiedą su rubinu. Mudu atsisveikinome ir išsiskyrėme man reikėjo pamatyti Kajų, o vaikinui persirengti ir pasikalbėti su tėvu.

Žinojau, kad Kajus savaitgalius leidžia sandėliuose. Pastaruoju metu jis nesikalba su Felisite, tad daugiau neturi kur dėtis.

Sustoju prie sandėliu. Mane pasitinka sutrikę žvilgsniai. Nieko nelaukus nueinu vidun. Netikėtai atsitrenkiu į kažkieno krutinę. Jau ruošiausi aprėkti, bet pakėlus galvą pamatau Harį.

- Olivija, ką čia viena veiki? – sutrikęs paklausia.

- Ne tavo reikalas. – jau ruošiausi nueit bet jis sučiumpa už rankos.

- Gali manęs išklausyt. Aš noriu atsiprašyti už viską ką padariau.

- Manai to užteks?

- Žinau, kad jau niekad nebebus taip kaip ankščiau tiesiog noriu, kad sugebėtumėme būti vienoje patalpoje.

- Būk tu kur nori. Aš einu pasikalbėti su Kajum. – ištraukiu ranką iš jo gniaužtu ir nueinu.

Nuėjau į Kajaus kabinetą ir nesibeldusi užėjau. Tą pačia akimirką to pasigailėjau. Kajus barškino kažkokią kekšę. Iškart uždarau duris. Labai norėčiau atmatyti tą vaizdą, bet nepavyksta. Už durų prastovėjau geras dvidešimt minučių, kai pro jas išėjo mergina. Dar kartą užėjau.

- Ką palikai? Olivija? -sutrikęs į mane pažiūrėjo Kajus.

- Nieko nepalikau.

- Aš maniau, kad čia... ai nesvarbu. Kokiu reikalu?

- Bandžiau tau prisiskambinti, bet nekėlei. Šį vakarą septintą laukiu tavęs pas save vakarienės. – pranešiau.

- Kokia proga?

- Atvažiosi ir sužinosi. Atsivežk ir Felisitę.

- Ji su manim nesikalba. Galiu atsivežti Harį jei neužmuši jo.

- Kaip miela. Daryk kaip nori, bet tu atsakysi, jei jis ką iškrės. – perspėjau.

- Tai judu nebesipykstat? – patenkintas paklausė Kajus?

- Aš ji pakenčiu. Na bent kol kas. Vakarienė septintą. Nevėluok. – perspėjau.

Išvažiavus iš sandėlių užsukau į biurą pasiimti kelių popierių ir grįžau namo. Grįžus turėjau pora valandų, tad pasitaisiau kavos ir nuėjau į terasą parūkyti. Man reikėjo susidėlioti mintis.