Kai aš sugrįžau

2.55

Už durų laukė Jim su agentu. Leidau vaikinui suprast, kad sektu mane. Mudu nusileidom žemyn ir įsėdom į mano mašiną.

- Važiuok atgal pas Felisitę. Pasakyk jiems, kad be ryto nieko nepadarysim.

- Gerai, o tu nevažiuosi? – pasiteiravo.

- Ne, imk. – padaviau lapą su pavardėm. – noriu, kad jas išmoktum mintinai ir sudegintum lapelį. Mus saugo konfidencialumas noriu, kad niekas to nesužinotu.

- Kas čia per pavardės?

- Kuo mažiau žinosi tuo geriau. Pasigauk taksi, o man reikia važiuoti. – paliepiau.

Vaikinas nepatenkintas išlipa iš mašinos ir vos užsidarius durelėms aš išlekiu. Kelia žinau puikiai. Kuo arčiau esu tuo labiau nervinuosi, tad privažiavus posūkį pravažiuoju. Važiuoju, kol pamatau degalinę. Sustoju įsipilu kuro, nors dar galėčiau važiuoti. Užeinu vidun susimokėti. Pasiimu du vienkartinius telefonus ir susimokėjusi iškart vieną išsiardau ir imu skambinti.

- Klausau. – atsiliepia apgirtęs balsas.

- Čia aš. Pas jus viskas gerai? – paklausiu.

- Taip.

- Tuoj pat sunaikink telefoną. – pasakiau ir padėjau ragelį. Numečiau telefoną ir sudaužiau. Manęs vos neišdūrė kaip pradinukės.

Sėdau į mašiną ir važiavau nežinojau kur tiesiog važiavau. Galiausiai prisiminiau vietą apie kurią man pasakojo Haris. Jis sakė, kad ji švari. Ten tiesiog saugi užuovėja. Nuvažiavau ten. Tai buvo nedidelis namelis miško apsuptyje. Sustoju ir imu laukti. Tikiuosi, kad niekas nepasirodys. Tikiuosi, kad man tik paranoja.

Jau pradėjau snausti, bet tada išgirstu švyturėlius. Pamačiau keturias pareigūnų mašinas. Nesuprantu kaip per šventes gavo tiek ekipažų. Prie lango prieina vienas pareigūnų ir pabeldžia. Aš lėtai nuleidžiu stiklą.

- Labas vakaras, pareigūne. – pasisveikinu.

- Labas vakaras, ką čia veikiate? – pasiteiravo.

- Sustojau pagalvoti. Ar kuo prasižengiau? Kodėl čia tiek ekipažų?

- Panele išlipkite iš mašinos. – paprašė.

Lėtai išlipu iš mašinos ir vyriškis mane palydi iki juodo visureigio. Atidarius pareigūnui duris įlipu į galą.

- Tu protinga. – pasako tas pats žilstelėjęs agentas.

- Nesuprantu apie ką jūs. – apsimečiau kvaila.

- Jei manai, kad tau pavyk ištraukti brolį tai galvok dar kartą.

- Man tikrai pavyks, nes jūs nieko neturit ir šita nesąmonė buvo paskutinis bandymas, bet nepavyko.

- Dabar šventės niekas su tavim nekalbės.

- Kalbės dar ir kaip. Aš sukelsiu tokį politinį viesulą, kad jūs ne tik paleisit mano brolį, bet ir viešai atsiprašysit mano šeimos ir ypač mano motinos, kurios vardą bandote suteršti prieš rinkimus.

- Tau nepavyks. – tik atkirto.

- Pamatysi, o dabar norėčiau važiuoti namo pas dukrą.

- Žinoma, panelę Ruso. – pasakė.

Išlipau iš mašinos ir įsėdus į savąją. Nieko nelaukus išvažiavau. Buvau tikra, kad visi manęs laukia. Sustoju prie namo ir užeinu. Svetainėje manęs laukia merginos.