Kai aš sugrįžau

2.43

Pabudau nuo saulės spindulių ant mano veido. Dar nespėjus pramerkti akių pajutau galvos skausmą. Lėtai pramerkiau akis ir atsisėdau. Pažiūrėjus į laikrodį supratau, kad tik septynios ryto. Išlipau iš lovos ir nuėjau į dušą. Nusipraususi ir apsirengusi tamsiai mėlyną suknutę, nusileidau žemyn. Vidui buvo tuščia nuėjau pasidariau kavos. Ant baro mėtėsi cigarečių pakelis paėmiau vieną ir išėjau į lauką. Tik išėjusi supratau, kad neturiu žiebtuvėlio. Susierzinusi ruošiausi eiti vidun, bet vienas apsauginių priėjo ir pridegė.

Vis galvojau apie tai kas vakar įvyko. Apie Maiklo pasakojimą. Puikiai supratau kaip jis jautėsi, bet Benas man reikalingas. Nejaučiu jam to ką jaučiau Hariui, bet jis man patinka.

Išgėrus kavą ir baigus rūkyti nusprendžiau pažiūrėti kaip laikosi Maiklas. Nusileidus pamačiau, kad jis nemiega.

- Su sijonu atrodai ne taip grėsmingai.

- Patikėk jis man netrukdo tau nusukti sprando. Ar pagalvojai apie mano pasiūlymą?

- Galvojau, bet niekas man nesuteiks daugiau pasitenkinimo nei Beno mirtis.

- Man labai gaila. Šiandien mes grįžtam į Niujorką, ten tu jo nepaliesi.

- Tu jį saugosi? – paklausė ir nusijuokė.

- Netik aš, o ir visa mano šeima. Aš galiu tau pasiūlyti tik viena Beno daugiau nebus Detroite, o tu nepersekiosi jo draugų.

- Bet jis ilgai ir laimingai gyvens.

- Taip kaip ir tu. Alternatyva yra tik viena.

- Kokia gi?

- Paleisiu kulką tau į galvą ir niekas daugiau tavęs nematys. Pagalvok apie tai. – dar pridūriau išeidama.

Šį kart užlipusi viršun randu Alisą ir Heleną tepančias sumuštinius.

- Sveika, manėme kad miegi.

- Ne kažkaip nesimiega.

- Mes ruošiam pusryčius, gal gali pažiūrėti ar visi atsikėlė.

- Galiu pažadinti Beną, bet pas kitus tikrai neisiu.

- Ir tu girdėjai? – nustebo Alisa.

- Buvo neįmanoma negirdėti. Tos kalės dejavo taip lyg jas kas skerstu. – visos trys nusijuokėme.

- Na tada jie galės likti be pusryčiu.

- Puiku pažadinsiu Bena, gal turit aspirino? – Alisa padavė tablečių bonkutę ir stiklinę vandens.

Užlipau į viršų ir nuėjau į mūsų kambarį. Benas vis dar miegojo. Padėjau stiklinę ir tabletes ant komodos prie lovos ir atsisėdusi pabučiavau vaikiną. Jis pramerkė akis ir ruošėsi atsisėsti, bet iškart susiėmė už galvos.

- Atnešiau aspirino. Iškerk gal nors kiek padės.

- Ir ką aš be tavęs daryčiau. – pasakė išgėręs tabletes.

- Tikrai nežinau. Tau reikia keltis, nes merginos ruošia pusryčius. Be to mūsų skrydis už penkių valandų. – Benas sunkiai išlipo iš lovos ir pasiramstydamas į sienas nuėjo į vonią.

Tuo metu aš paskambinau Džeikui ir susitariau, kad mus paimtu iš oro uosto. Benui išėjus iš vonios pamačiau, kad jo koja kraujuoja. Tuoj pat pasisodinau apvaliau žaizdą ir per naujo pertvėriau. Nusileidus žemyn visus radome prie stalo.

- Va kur judu balandėliai. – pasakė Krisas.

- Ką taip ilgai veikėt? – pošlai paklausė Denas.