Kai aš sugrįžau

2.11

Po pusvalandžio išgirdau beldimą į lauko duris. Atsargiai pažiūrėjusi per plyšį pamačiau, kad už jų stovi Kajus. Nieko nelaukusi atidariau duris.

- Olivija, ką tu veiki čia taip... – jis nebaigė sakinio pamatęs mano veidą. – kas tai padarė?

- Trojus, bet tu nieko negali jam sakyti.

- Aš nieko ir nesakysiu tiesiog pakasiu.

- Ne, tu gal pamiršai, kad jis pareigūnas. Nori sėsti?

- Aš tau prižadu jo niekas niekada neras. Jis daugiau tavęs nepalies.

- Tu gali nustoti būti arogantišku šikniumi? Nustok galvoti vien apie save. Aš turiu dukrą kurią reikia apsaugoti, bet tikrai neleisiu žudyti jos tėvo.

- Tėja su tavim? – dabar jau susirūpinęs paklausė brolis.

- Taip, miega mano kabinete. Aš negaliu jos čia laikyti, o dar svarbiau jai reikia kažkur nusiprausti ir pavalgyti.

- Viskas bus gerai, tu gali pagyventi pas mus.

- Ne, aš nenoriu, kad kas sužinotu apie šį įvykį. Man reikia paslėpti dukrą. Aš nesiruošiu pasiduoti, bet man pirmiausiai reikia žinoti, kad Tėja bus saugi.

- Gerai, ką nori daryti?

- Man reikia Tėją palikti su kokiu nors patikimumu žmogumi.

- Žinau, su kuo. Tu eik į mašiną aš paimsiu Tėją. – aš neturėjau jėgų klausinėti tad padariau kaip liepta.

Po kelių minučių čia pasirodė ir Kajus su Tėja ant rankų. Ja paguldęs ant galinės sėdynės sėdo už vairo ir patraukėm nežinoma kryptimi. Važiuojant užmigau atrėmusi galvą į stiklą.

Kai mane pažadino švelnus purtymas, mes jau buvome sustoję. Pramerkiau akis ir apsidairiau. Mane labai nustebino vieta kurioje buvau. Šį kiemą puikiai pažinojau.

- Ar jis..?

- Ne, jis turi namą už miesto. Čia apsistojus Ada. Ten kažkas dedasi, bet aš nesigilinu.

- Gerai, paimk Tėją. – pasakiau ir išlipau iš mašinos. Lipant taip sudiegė šoną, kad vos spėjau atsiremti į mašiną ir nenukristi.

- Pajėgsi užlipti? – pasiteiravo brolis pamatęs mane vos pastovinčią ant kojų.

- Man viskas gerai eime. – sukandau dantis ir nuėjau link laiptinės.

Džiaugiausi, kad čia buvo liftas, tad šeštą aukštą pasiekėme akimirksniu. Išlipus lėtai nužingsniavome iki taip skaudžiai pažystamo buto durų. Prireikė kelių akimirkų, kad prisiversčiau pabelsti į duris. Belsti teko ilgai, bet galiausiai duris atidarė chalatu apsivilkusi Ada.

- Lu.., Olivija ką čia darai? – paklausė vos pravėrusi duris.

- Gal galim užeiti? – tik dabar ji pastebėjo, kad esu su Kajumi ir dukra.

- Taip žinoma. Nešk mergaitę į miegamąjį.

- Atsiprašau, kad prižadinome. – vis dar vaidindama labai stiprią pasakiau.

- Viskas gerai. Eime padarysiu arbatos ir galėsi papasakoti kas nutiko. – aš pasiramstydama sienomis nusekiau ją į virtuvę.

- Paguldžiau Tėją. – lyg iš niekur atsiradęs pasakė Kajus.

- Ačiū. – te sugebėjau ištarti ir atsisėdau prie stalo.

- Tu mano mažoji sesutė. Aš ir taip esu tau padaręs tiek, kad neišsipirksiu bemiege naktimi. Geriau man sakyk ką darysi? – paklausė atsisėdęs šalia.

- Nežinau, nebegaliu taip gyventi. Aš jį buvau perspėjusi, kad jei pasikartos išeisiu.

- Tau reikia skirtis. – pareiškė Kajus, o Ada ant stalo padėjo tris puodelius arbatos ir atsisėdo priešais.

- Kas tau nutiko? – tik dabar pastebėjo mano mėlynę moteris.

- Man viskas gerai. Aš negaliu skirtis. Trojus bandys išmanęs atimti dukrą. Aš jam to tikrai neleisiu.

- Tu negali taip visko palikti. – aiškino brolis.

- Olivija, jei vyras pakėlė ranką kartą pakels ir antrą.

- Aš visa tai žinau ir svarbiausia turiu apsaugoti dukrą, be to jei kas sužinos kas esu kils didžiulis skandalas.

- Tai kokia dar išeitis?

- Ada, ar galėtum kurį laiką pasirūpinti Tėja? – paklausiau moters.

- Žinoma.

- O aš pagyvensiu viešbutyje. Rytoj po darbo reikėtu, kad palydėtum iki namų pasiimti daiktų. Aš noriu atgauti savo mašiną.

- Sutarta, pagriebsiu dar ir pora apsauginių, bet tau į darbą eiti negalima.

- Aš turiu daug darbo, o mano verslas tik kuriasi. Negali visko apleisti. Jei nori gali man skirti apsauginį. – pasakiau pamačiusi Kajau surauktus antakius.

- Apsauginis tave lydės visą laiką.

- Ada ar čia yra kokių drabužių? Labai norėčiau nueiti nusimaudyti. – ignoruodama Kajų paklausiau.

- Manau tau reiktu nueiti į miegamąjį ir viską pačiai pamatyti. – atsakė Kajus.

Nesupratau apie ką jis kalbą, bet baigiau gerti arbatą ir nuėjau link miegamojo. Pravėrus duris pirmiausiai užuodžiau jo kvepalus. Tas kvapas nunešė mane į prisiminimus. Pradarius duris pamačiau, kad kambarys atrodo lygiai kaip ir palikau. Vienintelis skirtumas ant lovos mieganti mergytė. Tik ji man primena, kad nesapnuoju. Užėjus prieinu arčiau spintos ir ją atidarius nustembu. Spintoje gražiai sukabinti kabo mano senieji drabužiai. Pirštu galiukais paliečiu audinius tarsi nenorėdama suprasti, jog tai tik sapnas. Spintoje buvo netik mano, bet ir jo drabužiai. Tvarkingai sukabinti kostiumai ir sudėti marškiniai. Tik dabar po tiek metų pirmą kart pajaučiu kaltę ir gėdą dėl to, kad pabėgau. Mano kojos neatlaiko ir aš susmunku ant lovos. Kaip aš galėjau būti tokia kvaila. Viskas galėjo būti kitaip. Mano skruostu nurieda viena ašara.

Galiausiai atsitokėju. Pasiimu švarius apatinius ir nueinu į vonią. Ten vaizdas toks pats kaip ir kambaryje. Stengiuosi nesileisti paveikiama ir nusimetusi drabužius palendu po dušu. Baigus išlipu ir susisuku į rankšluostį. Ranka perbraukiu aprasojusį veidrodį ir stebiu save. Jau senai nemačiau šios savo pusės. Prieš mane stovėjo sugniuždyta ir visiškai palaužta Luna. Ranka perbraukiu per randą ties krūtine. Jis man visada primena tą sugniuždytą ir gyvenimo prasmės nematančia Luną.

- Tu ne ji. Tu Olivija Blek. – bandžiau save įtikinti.

Nusisukau nuo veidrodžio ir ėmiau šluostyti kūną. Vos liesdama kūną rankšluosčiu bandžiau dar labiau nesudirginti, jau ryškiai mėlynos odos. Baigusi apsivilkau apatinius, išsidžiovinau plaukus ir grįžau į kambarį. Spintoje suradau smėlio spalvos kelnes ir baltus marškinius ilgomis rankovėmis. Tai buvo vieninteliai rūbai dengiantis visą kūną. Apsirengusi atsisėdau prie veidrodžio kuris apkrautas mano palikta kosmetika. Nors už lango jau švito, bet šviesos nepakako, tad įsijungiau lempą virš veidrodžio ir ėmiau dažytis. Pirmiausiai užmaskavau mėlynę. Tai buvo lengviausia dalis. Mano pajuodę ir paburkę paakiai buvo visai kas kitą. Galiausiai padariusi ką sugebu baigiau. Dabar mano veidas atrodė gana vienodos spalvos, akys buvo paryškintos pieštuku bei padažytos tušu. Vienintelis signalas, kad kažkas ne tai buvo paraudusios akys, bet to pakeist negalėjau.