Kai aš sugrįžau

2.27

Rytą pabudau nuo karščio. Kažkas kvėpavo man į veidą. Lėtai pramerkiu akis ir pamatau Harį. Bandau jį pastumti nuo savęs, bet jis tvirtai apkabinęs. Galiausiai jis sukruta ir pabunda.

- Kaip gera vos pabudus matyti tavo veidą. – pasako jis ir nusišypso.

- O man visai ne. Ką tu čia veiki?

- Miegojau iki kol prižadinai.

- Kodėl tu miegi mano lovoje? Esu tikra, kad užmigau viena.

- Na tu manęs neišvarei ir aš buvau pavargęs... Be to jau visą mėnesį čia miegu...

- Kai aš leidžiu, o vakar to neįvyko. Man reikia į darbą. Grįžusi nenoriu tavęs čia rasti. – pasakiau ir nuėjau į dušą.

Nusimaudžius ir apsirengus nusileidau žemyn. Tėja sėdėjo prie stalo ir pusryčiavo. Šalia pusryčius valgė ir Haris.

- Mamyte ar dėdė Haris gali nuvežti mane į darželį?

- Žinoma mieloji. – pasakau pro sukastus dantis.

- Ada, man...

- Jūsų juoda kava. – ji paduoda man puodelį.

- Ačiū. – kaip gerai kai kas nors tave pažysta. Paimu puodelį ir nueinu į terasą.

Kaip ir kas rytą įsitaisau kėsle, pasidedu šalia kavą ir prisidegu cigaretę. Kaip ir kas ryta skiriu penkias minutes sau. Vis bandau suvokti koks dabar mano gyvenimas? Kas aš? Prezidentės dukra? Galingos mafijos giminės palikuonė? O gal tiesiog advokatė? Kuo toliau tuo labiau nesuprantu ką darau su savo gyvenimu.

Baigiu surūkyti cigaretę ir išgerti kavą. Mano laikas baigėsi. Pereinu per namus atsisveikinu su dukra ir sėdu į mašiną. Neapkenčiu važiuoti ant galinės sėdynės, bet priekyje sėdi du apsauginiai. Nuo tos dienos kai prisipažinau esanti Ruso mane visur seka du šešėliai.

Galiausiai mes sustojame prie biuro, vienas apsauginių išlipa ir atidaro dureles. Aš nužingsniuoju į liftą. Vos pakilus į savo aukštą einu tiesiai į kabinetą. Tik ten manęs neseka tie kvaili apsauginiai.

- Labas rytas, konferencijų salėje tavęs laukia naujas klientas. – pasisveikino Liusė.

- Kas jis?

- Mana geriau būtu jei nueitum ir pati pamatytum. Jim ten su nauja tyrėja, bet be tavęs jie negali pradėti.

- Gerai tiek to einu. – numetu savo rankinę ir paltą ant kėdės ir nueinu link posėdžiu salės.

Pirmiausiai pro stiklą pamatau žilstelėjusio vyro nugarą. Jis žiūrį pro langą ir grožisi miesto panorama.

- Šis vaizdas vertas milijono, bet manau atėjote čia ne dėl jo. – pasakau vos užėjusi.

- Ne, panele Ruso. Aš čia atvykau ne vaizdu pasigrožėti. – išgirdus tą balsą sustingstu.

- Pone Ivanovai, nesitikėjau jus čia pamatyti. – jaučiau kaip įsitempia mano kūnas.

- Man reikia jūsų paslaugų, panele Ruso.

- Žinoma, tai gal geriai pasikalbėkime privačiai mano kabinete?

- Man tinka ir čia, šis vaizdas pribloškiantis.

- Visi išeikite. – paliepiu, nors ir nepatenkinti visi paklūsta, matau Liusės sutrikusį žvilgsnį, bet nieko jai neatsakau.

- Čia tikrai tavęs klauso.

- Na čia mano teritorija ir aš gana grėsminga figūra.