Kai aš sugrįžau

2.54

Į butą persikraustėme dar iki Kalėdų. Haris apsiėmė viską organizuoti, nes aš turėjau pasibaigti darbus, kad tarp šventiniu laikotarpiu būčiau laisva. Per tas dvi savaites mes vienas kito beveik nematėm, ne dirbdavau iki išnaktų, o numigusi kelias valandas vėl važiuodavau į darbą.

Dar prisidėjo ir tai, kad turėjau sutvarkyti gaujos reikalus. Haris ten neblogai tvarkėsi, bet turėjau parodyti kitų gaujų vadams, kad mūsų stumdyti negalima.

Kalėdų rytą pabudau nuo krykštavimo. Pramerkusi akis supratau, kad lovoje esu viena. Užsimetu chalatą ir nueinu pažiūrėti kas vyksta. Svetainėje pastatyta dviejų metrų aukščio eglė, o po ja prikrauta dovanų. Tėja sėdi šalia ir pakuoja dovanas. Vos išpakavus ima krykštauti.

- O pažiūrėk kas pabudo. – pasakė Haris ir priėjęs manę pabučiavo.

- Kai jūs čia taip rėkiat, kur jau miegosi.

- Na čia tavo dukra. Pasižiūrėk ten yra ir dovanų tau. – praneša.

Nueinu pažiūrėti. Randu net kelias dovanas su savo vardu. Išpakavus pirmąją pamatau kalėdinį megztinį.

- Jis nuo Felisitės. Jie kviečia pas save vakarienės visus. – paaiškina Haris.

- Mama aš ilgi tokį gavau. – parodo megztinį Tėja.

- Šaunu, galėsim šį vakarą apsivilkti.

Antroji dėžutė buvo nuo Arijos. Ji padovanojo dizainerio kurtus auskarus. Kira savaitgalio kelionę dviem į Karibus. Kai atidariau mamos siųstą dovaną vos neapsiverkiau. Viduje buvo įrėminta nuotrauka, kur tėvai laiko mane vos gimusią. Išpakavusi visas dovanas atsisukau į Harį ir tai ką pamačiau mane šokiravo. Vaikinas klūpėjo ant vieno kelio ir rankose laikė žiedą. Tai buvo tas pats žiedas kurį prieš penkerius metus jam palikau.

- Olivija Ruso ar suteiksi man garbę ir tapsi mano žmona? – paklausė jis.

- Taip. – te sugebėjau ištarti ir vaikinas užmovė man žiedą.

- Myliu tave. – pasakė vaikinas ir pabučiavo mane.

- Mamytė ar dabar dėdė Haris bus mano tėvelis? – pasiteiravo dukra.

- Tai mažyle, dabar mes gyvensim trise ilgai ir laimingai.

- Man jau senai reikėjo tai padaryti tinkamai. – sušnibždėjo į ausį vaikinas.

- Tėja, gal eik apsirenk važiuosim į miestą pusryčiauti. – pranešiau ir mergaitė laiminga nubėgo į savo kambarį.

Man taip pat reikėjo susiruošti. Visi išvažiavome. Haris išrinko jaukų šeimos restoraną. Visi trys užsisakėme pusryčius ir pirmą kartą jaučiausi lyg vėl turėčiau šeimą. Mes daug juokėmės ir juokavom. Po pusryčių nuvažiavome į parduotuves. Reikėjo nupirkti visiems dovanas.

Namo grįžome tik vakare ir iškart teko ruoštis važiuoti pas Felisitę. Apsivilkau juodus džinsus ir dovanotą kalėdinį megztinį. Stovėjau prieš veidrodį ir atėjo Haris bei iš nugaros apsikabino. Mes atrodėme pana šiai jis taip pat vilkėjo kalėdinį megztinį.

- Mes mielai atrodom. – pasakiau.

- Na Felisitė moka rinkti megztinius. Mums jau metas. Tu tikrai nenori užsitraukti tos moters nemalonės. – abu nusijuokėm.

- Gerai, važiuojam. - pasakiau.

Svetainėje pamačiau jau pasiruošusią Tėją. Ji taip pat vilkėjo megztinį. Visi trys nusileidom į garažą ir išvažiavom. Vos sustojus Tėja išlipo ir nubėgo į vidų. Haris paėmė daiktus iš bagažinės ir mudu nuėjome vidun.