Kai aš sugrįžau

2.62

Ši dalis bus pilna įvikių. Gal viskas per greit, bet nebenorėjau tempti laiko.  Dalis paskutinė bus tik epilogas. Tikiuosi, kad patis ir kaip visada lauksiu nuomonių. Gero skaitymo. 

Praėjo pusmetis. Buvo karšta vasara. Aš stovėjau priešais veidrodį bažnyčioje. Ten buvo įrengtas kambarys nuotakų pasiruošimui. Vis dar vilkėjau savus rūbus ir laukiau Arijos su suknele.

- Nusiramink mama tuoj pasirodys. – pasakė Sofi.

- Mane kankina kažkokia bloga nuojauta.

- Olivija, tu išteki už savo gyvenimo meilės, Kas gali būti blogai?

- Nežinau. – te ištariu ir pro duris įvirsta Arija su Felisite. Arija neša suknelę, o Felisitės rankose vienoje rankoje laiko maišą su visai priedas, o kitoje vestuvinę puokštę.

- Mieloji nesijaudink mes jaučia. – pasakė Arija. – tu būsi gražiausia kada matyta nuotaka.

- Viską turit? – pasiteiravau?

- Viską, nesijaudink ir renkis. – paliepė Felisitė.

Merginos man padėjo apsirengti. Jos sutvarkė plaukus ir įsegė veliumą, nors ryte buvau kirpykloje. Galiausiai man buvo leista pažiūrėti į veidrodį. Atrodžiau kaip didingai. Pūsta suknelė su permatomomis rankovėmis nusagstytomis kristalais ir perlais. Gale įsegtas žemę siekiantis veliumas.

- Atrodai nuostabiai. – išgirdau mamos balsą.

- Mama, atvykai. – džiugiai pasakiau ir priėjusi apkabinau ją.

- Visa slaptoji tarnyba nebūtu manęs sustabdžius nuo dalyvavimo tavo vestuvėse. – pasakė man atsitraukus. – aš tau turiu dovaną. – pasakė ir kažkoks vyras padavė jai dėžutę. – kiekvienai nuotakai reikia kažko seno, skolinto ir mėlyno. – mama atidarė dėžutę ir aš apstulbau. Joje gulėjo nuostabi tiara.

- Ji nuostabi.

- Tikėjausi, kad tau patiks, ją man padovanojo labai senai, kad žinočiau, jog esu karalienė. Dabar tai noriu pasakyti tau tu esi karalienė.

- Leisk uždėsiu. – pasakė Arija ir paėmusi karūną uždėjo.

- Jau laikas leistis. – pasakė iš kažkur pasirodžiusi vestuvių planuotoja.

Visi išėjo. Likau viena. Dar pažiūrėjau į veidrodį tikrai atrodžiau kaip karalienė. Išėjau iš kambario. Mačiau visus bažnyčioje. Jie visi buvo po mano kojomis. Visas pasaulis po mano kojomis. Niekada iki šiol nesusimasčiau kokia aš galinga. Kiek valdžios yra mano rankose. Dabar aš turėjau viską apie ką gali svajoti žmogus: pinigus, valdžią, galią, šeimą ir mylimąjį. Buvau neįveikiama ir neliečiama. Mano vardas kėlė baimę tiek teisėje, tiek ir už įstatymo ribų. Dažniausiai galingi žmonės yra nelaimingi, nes jie neranda meilės, bet aš ją radau. Turiu žmogų kuris mane myli tokią kokia esu. Žmogų dėl kurio mirčiau ir jis mirtu dėl manęs. Apie ką daugiau galėčiau svajoti?

Prisimenu laikus kai buvau niekas. Mergina be šaknų, našlaitė. Laikus kai negalėjau susimokėti už nuomą. Kai neturėjau už ką nusipirkti maisto. Laikus kai viena auginau dukrą, kai gyvenau su nemylimu vyru, kai neturėjau šeimos. Viskas taip pasikeitė.

- Mamyte, gražiai atrodai. – pasakė Tėja, per pusmetį jos kamba labai patobulėjo ir dėl to esu dėkinga Sofi.

- Ačiū mieloji. Pasiruošusi? Tu eisi pirma. – priminiau jai.

- Taip turiu žiedlapius. – parodė man krepšelį.

- Merginos, tuoj užgros muzika. – pasakė vestuvių planuotoja.