Kai aš sugrįžau

2.41

Pirmadienio rytas buvo įprastas. Atsikėliau susiruošiau į darbą išgėriau kavos ir surūkiau cigaretę. Džeikas nuvežė mane į biurą. Iki pietų skaičiau naują bylą. Tada pietūs su klientu ir vakarą praleidau teismo salėje.

Visa savaitė praėjo darbe. Antradienį Kajus atsiprašydamas atsiuntė puokštę gėlių. Trečiadienį susitikau su Felisitės tėvu ir jis prižadėjo mane remti. Ketvirtadienį paskambino Benas ir pakvietė savaitgaliui į Detroitą susipažinti su jo draugais.

Penktadienio vakarą išskridome privačiu lėktuvu. Detroite nusileidome tik po vidurnakčio. Mašina mus nuvežė į prabangų namų rajoną sustojome prie vieno. Iš išorės namas atrodė kaip ir visi gatvėje senas ir prabangus, bet viduje atsivėrė kitoks vaizdas. Name vyravo balta ir juoda spalvos.

Rytą pabudau vaikino glėbyje. Tyliai išlipau iš lovos. Pagaliau galėjau apsidairyti kambaryje. Jis buvo šviesus ir tvarkingas. Ant sienos kabėjo keletas nuotraukų. Vienoje penkių šešių metų berniukas su moterimi. Tai tikriausiai Beno mama. Jis nelinkęs apie ją pasakoti.

Paimu savo krepšį nuo kėdės prie lovos ir nueinu į vonią. Palendu po dušu. Susirandu smėlio spalvos kelnes ir baltą megztuką. Išėjusi Beną randu pabudusį.

- Ei aš norėjau dar su tavim pasivolioti lovoje.

- Bet aš jau apsirengus, tad eik į dušą, nes aš noriu apžiūrėti miestą.

- Kaip sau nori. – šelmiškai pasakė ir nuėjo į vonią.

Aš susiradau šukas ir perbraukiau sau per plaukus bei pasidažiau tušu. Man visad patiko atrodyt natūraliai, bet darbe privalau būt pasitempus. Benui išėjus iš dušo tik su rankšluosčiu vieną akimirką net pasigalėjau, kad esu apsirengusi. Tai skamba labai banaliai ypač žinant mūsų santykiu priežastį, bet kūniškai vaikinas mane traukė net labai. O kaip gi galėtu būti kitaip, kai vaikinas turi ištreniruotą kūną.

- Tau tinka toks įvaizdis. – pasakė jis praeidamas pro mane.

- Tu irgi neblogai atrodai. – visiškai nuoširdžiai atkertu.

- Galiu taip ir likti. – mane ta mintis vilioja.

- Tu prižadėjai man aprodyti miestą. – vaikinas nuėjo į drabužinę ir grįžo su džinsais ir pilku megztuku.

- Einam pusryčiauti? – paklausė jis ir paėmė mane už rankos.

Nusileidus į apačią radome stalą apkrautą maistu. Prie jo sėdėjo Naidželas ir kažką skaitė planšetėje. Mes pasisveikinome ir atsisėdome šalia. Benas kaip ir jo tėvas prisikrovė pilną lėkštę maisto ir ėmė valgyti. Aš paprašiau puodelio baltos kavos.

- Nieko nevalgysi? – paklausė Benas.

- Nemėgstu pusryčiauti man užtenka ir kavos.

Po pusryčių mudu sėdom į mašina. Benas nusprendė vairuoti pats. Po valandos važiavimo supratau, kad važiuojame iš miesto, o ne į jį.

- Kur mes traukiame?

- Detroito centras nėra pati gražiausia vieta, tad važiuojame už miesto. Ten mano draugas turi sodybą.

- Galėjai pasakyti, kad važiuojame susitikti su tavo draugais būčiau apsirengusi gražiau.

- Tu atrodai nuostabiai. Be to mes ten liksim nakvot. Tavo visi daiktai bagažinėje nesijaudink. – pasakė pamatęs mano nepatenkintą veidą.

- Galėjai man ir papasakoti apie savo planus.

- Viskas bus gerai. tu esi nuostabi ir jiems tikrai patiksi.