Kai aš sugrįžau

2.29

Rytas prasidėjo nuo žadintuvo. Sunkiai pramerkiau akis ir nužingsniavau į dušą. Toliau rytas ėjo kaip įprastai. Apsirengiau, pasidažiau, nusileidau pasiėmiau kavos puodelį ir nuėjau į terasą. Rytinė cigaretė baigėsi per greitai. Susirinkau daiktus ir sėdau į mašiną. Važiavau tiesiai į teismą. Ten mane pasitiko Jim.

- Paėmiau dokumentus nuo jūsų stalo.

- Ačiū, vakar viską susidėliojau, manau teismas eisis lengvai. Eime į vidų kol nepripuolė žurnalistai. – pasakiau ir mes nuėjom vidun.

Teismas ėjosi kaip planuota. Galutinės kalbos metu mačiau, kad visi prisiekusieji mano. Teismui pasibaigus prie teismo rūmų mane pasitiko Liusė.

- Pagaliau. Nusipirkau dovaną Tėjai kaip prašei.

- Ačiū kaip tik važiuoju namo. Šiandien daugiau nedirbsiu. Jei skelbs nuosprendį turėsit apsieiti iki manęs.

- Aš nežinau ar...

- Tau reiks tik pasėdėti ir išklausyti nuosprendį.

- Gerai.

- Puiku dabar važiuosiu. Turiu daug reikalų.

- Ponia, kur važiuosime? – paklausia įlipus į mašiną.

- Namo ir praneškit Hariui kad viską paruoštu susitikimas šešta.

- Gerai ponia.

Namo grįžome gana greitai. Užėjus iškart užuodžiau kepinius, tad nuėjau į virtuvę. Te Ada kažką kepė.

- Ir kas čia taip skaniai kepa.

- Sausainiai, Tėja galės nusinešti į gimtadienį.

- Šaunu, kur ji?

- Savo kambaryje, renkasi ką apsirengti. Žinot ji labai panaši į jus.

- Na aš neturiu problemų su apranga. Einu pas ją gal padėsiu apsispręsti.

Nueinu į Tėjos kambarį. Jis buvo panašus į drabužinę. Visur mėtėsi rūbai.

- Mama, aš nezinau ką lenktis. – pasakė.

- Apsivilk tą smėlio spalvos.

- Gelai, a nupilkai dovana?

- Liusė, išrinko. Dovana mašinoje, bet tu niekur nevažiuosi kol nesutvarkysi šitos betvarkės.

- Mama... – suzyzė mergaitė.

- Nereikėjo taip kuistis, o dabar susitvarkyk. – paliepiau ir išėjau.

Nuėjau link savo kambario. Man reikėjo persirengti prieš važiuojant susitikti su Dimitrijumi. Susiradau džinsus ir maikutę. Nusileidžiu žemyn ir susiduriu su Hariu.

- Tu jau pasiruošus?

- Palauk, pirmą reiks nuvežti Tėją į draugės gimtadienį. Eime į kabinetą pasikalbėsim. – Haris nieko nesakė tiesiog nusekė mane.

- Ką tu darai? – vos uždarius duri paklausė.

- Aš viską valdau. Tėja mano dukra ir svarbesnė už bet kokius sandėrius.

- Daryk kaip nori.

- Pinigus surinkai? – pakeičiu temą.

- Taip, suradau mašiną ir surinkau apsauga.

- Gerai. lai jie laukia mūsų pusiaukėlėje. Tu važiuosi su manimi. Kad ir kas dabar vyksta aš tavim pasitikiu.

- Gerai, visus išsiūsiu, bet mes turim per pusvalandį išvažiuoti. – Haris išeina.