Kai aš sugrįžau

2.17

Hario pozicija:

Visą dieną praleidau darbe. Pavakarę užsukau pas Oliviją, bet jos taip ir nesulaukęs išvažiavau namo. Visai netroškau ten grįžti. Vis dar viešėjo Martos mama. Ji miela moteris, bet Marta prie jos visada vaidina.

Vos įėjus į namus mane pasitinka piktas sužadėtinės žvilgsnis.

- Ką aš tau padariau, kad mane taip žemini? Gal mieste nėra daugiau advokatu? Kodėl turėjai mane pažeminti prieš Oliviją ir visą savo šeimą?

- Ką tu čia paistai?

- Iki vedybinė sutartis? Nejau jos negalėjo parengti kas kitas? Būtinai turėjai eiti pas Oliviją?

- Taip turėjau, nes nenoriu, kad kas dar žinotu, jog mano sužadėtinė yra kekšė ir miega su kuo papuola. Nenorėjau, kad kas nors svetimas sužinotu, jog tas vaikas gali būti ne mano! – staiga pasikeičia Martos veidas ir ji surinka, bei susigriebia už pilvo.

- Vežk mane į ligoninę! – piktai užrinka pamačiusi mano sutrikimą.

Aš pakėliau Martą ant rankų ir nunešiau į automobilį. Atsisėdęs už vairo paspaudžiau akseleratoriaus pedalą ir nurūkau tyliomis priemiesčio gatvėmis. Sustokus prie Kiros klinikos mus pasitiko gydytoju komanda, nes jau buvau pranešęs, kad atvykstu. Marta buvo paguldyta ant neštuvų ir nuvežta į operacinę. Aš likau už durų. Po pusvalandžio pasirodė ir Martos tėvai, kurie pasirodo vakarieniavo mieste. Laikas ėjo, o iš operacinės vis niekas neišėjo.

Praėjus keletui valandų pasirodė gydytoja. Ji pranešė, kad gimdymas buvo sėkmingas ir Marta pagimdė sveiką berniuką. Taip pat leido mums juos pamatyti, bet užeiti galėjome tik po vieną.

Pirmoji eiti nusprendė Martos mama. Jai išėjus jau buvo septynios ryto, tad reikėjo duoti laiko pailsėti. Norėjau pamatyti sūnų, bet supratau, kad dabar geriausiai duoti erdvės.

Martos tėvai išvažiavo namo keletui valandų numigti, o aš likau sėdėti.

- Ką tu čia veiki? – paklausė mane pastebėjusi Kira.

- Marta pagimdė.

- Sveikinu. – linksmai pasakė ji.

- Aš nesu tikras ar vaikas mano. Ar galėtum atlikti DNR tyrimus? – vos suvokdamas ko prašau paklausiau Kiros.

- Tu tikras, kad nori tai daryti?

- Taip, negaliu gyventi ir galvoti ar aš tikrai esu tėvas.

- Gerai, man tik reiks tavo DNR pavyzdžio.

Mes nueiname į kabinetą ir ji paima tepinėlį iš mano burnos. Pasakė, kad rezultatai bus po valandos. Vėl atsisėdau už durų. Mano galvoje sukosi mintys apie ateitį. Ar aš būsiu gera tėvas. Iki šiol neįsivaizdavau savęs kaip tėvo. To niekad nedariau, nes nebuvau tikras, kad vaikas mano. Visad bijojau pamilti tą vaiką, o paskui sužinoti, kad jis ne mano.

Prie manęs priėjo Kira ir nieko netarus padavė voką. Sukaupiu visą drąsą ir užeinu į Martos palatą.

Mergina buvo atsibudusi ir bandė išlipti iš lovos.

- Ką darai, tau reikia ilsėtis. – perspėjau ją.

- Paduok man mano sūnų. – paprašė ir aš atsargiai paėmiau vaiką ir nunešiau motinai.

- Jis labai gražus.

- Mūsų angelėlis. Ką ten turi? – paklausė rodydama į voką.

- DNR tyrimu rezultatus.

- Jau žiūrėjai? – sunerimo.

- Norėjau, kad tai padarytume kartu.

- Perskaityk. – aš ištraukiau rezultatus.

- Neigiamas, ne aš šio vaiko tėvas.

- Hari maldauju nepalik manęs. – pradėjo ašaroti.

- Tu žinojai kas bus. Man metas.

Olivijos pozicija:

Visą dieną dirbau. Tik darbas atitraukia mano mintis nuo skyrybų. Kuo toliau tuo labiau bijau. Bijau netekti Tėjos. Ji visas mano gyvenimas. Jau nustatyta teismo data dėl globos. Iki teismo liko mažiau nei savaitė. Kova bus labai arši.

Galiausiai prieš vidurnakti išsiruošiu namo. Savaitgali pažadėjau Tėjai skirti laiko. Kartais per tuos darbus apleidžiu motinos pareigas.

Automobilis sustoja prie namo. Visur tamsu tik viename lange dega šviesa. Nieko nelaukus užeinu vidun. Užlipu laiptais į viršų, jau ruošiausi eiti į savo kambarį, bet sustoju prie durų už kurių dega šviesa. Tyliai pasibeldžiu ir užeinu.

- O pagaliau grįžai.

- Hari ką tu čia veiki taip vėlai?

- Planuoju miegoti.

- Tavęs namie laukia nėščia sužadėtinė.

- Nelaukia. Marta pagimdė. Vaikas ne mano.

- Man labai gaila. Kaip dėl viso to jautiesi?

- Nežinau, mano protas sumišęs. Jau senai taip nesijaučiau. Panašų jausmą tik gerokai stipresnį jaučiau, kai tu mane palikai.

- Galim apie tai nekalbėti? – paprašiau.

- Mums reikia pasikalbėt, bet ne taip. – jis paėmė mane už rankos ir nusitempė pro duris ir žemyn.

- Kur mane tempi?

- Tas pokalbis ne blaiviems. – mes įėjom į kabinetą.

Haris atidaro vieną spintelę ir ištraukia butelį bei dvi stiklines. Pripildęs stiklines vieną padavė man.

- Mums abiem reikia truputi atsipalaiduoti.

- Išgerkim už tai, kad ateitu geresni laikai. – abu išgeriam iki dugno ir Haris vėl įpila.

- Žinai, kad pamačiau tave pirmą kartą žinojau, kad padarysiu viską, jog būtum mano. – pasakė vaikinas. – dabar tavo eilė pasakyti faktą kurio nežinau.

- Aš visad maniau, kad mes dar susitiksim. Kai Trojus pasakė apie paaukštinimą buvau visiškai prieš, bet galiausiai nusileidau. Žinojau, kad tik laiko klausimas, kol mes vėl susitiksim. Tą dieną man paskambino Rebeka ir paprašė paslaugos. Buvau jai skolinga tad nuėjau ištraukti Kajų. Labai tikėjausi, kad mums nereiks susitikti.

Mudu vis kalbėjomės. Butelis tuštėjo, o pokalbis darėsi atviresnis.

- Kai tu išėjai aš iš pradžių tuo netikėjau. Tris mėnesius praleidau bute. Kasdien gėriau. Sėdėdavau ir žiūrėdavau į lovą kurioje mylėdavomės. Įsivaizduodavau tavo kūną, už uosdavau tavo kvapą. Po kurio laiko ėmiau tavęs nekęsti. Nekenčiau to jausmo kurį jaučiau. Kajus privertė grįžti dirbti. Aš pasinėriau į rutiną. Dienomis dirbau naktimis siaubdavau barus. Kasnakt miegojau vis su kita kokiam motelį. Nė vienos nedrįsau parsivesti į butą. Galiausiai susipažinau su Marta. Ji buvo gera. Labai gera, bet tik nuotykis, kuris vis pasikartodavo. Jai pastojus nusipirkau namą. Negalėjau jos parsivesti į mūsų butą. Ji man niekad nepakeitė tavęs. – vos apversdamas liežuvį pasakojo vaikinas. – Kodėl tu mane palikai? Kodėl mes negalėjom visko išgyventi kartu?

- Nes norėjau suteikti savo vaikui geresnį gyvenimą. Nenorėjau auginti vaiko baimėje. Pasielgiau taip kaip ir Rebeka pasielgė su manimi. Suteikia vaikui galimybę gyventi. – pasakiau ir tik pasakius supratau ką padariau.

Jis nieko nesako, tik prieina arčiau manęs. Jaučiu jo kvėpavimą. Jis pasilenkia ir pabučiuoja. Aš atsakau į bučinį. Mes įsijaučiame ir ima kristi drabužiai. Mes pasiduodame instinktams.