Kai aš sugrįžau

2.45

Taksi sustojus prie namų susimokėjau ir nuėjau į vidų. Beną radau svetainėje, jo kojos buvo sukeltos ant stalo, o pats žiūrėjo televizorių.

- Olivija nesitikėjau, kad taip greit grįši. Kas nors nutiko?

- Taip mums reikia pasikalbėti. – pasakiau ir išjungiau televizorių. – papasakok man kuo verčiasi Maiklas Maiklsonas.

- O kam tau reikia? – sutrikęs paklausė.

- Gali būti, kad pas jį mano dukterėčia.

- Tu tikra tuo? Pagrindinis jo verslas viešnamis, bet taip pat jis per siena gabena koksą.

- Ar Krisas galėtu pasitikti mane Detroite?

- Aš važiuosiu su tavimi.

- Niekur tu nevažiuosi, tavo koja vis dar sužeista, o be to tu negali grįžti į Detroitą.

- Gerai paskambinsiu Krisui, jis tau padės viskuo kuo galės ir skirs apsaugą.

- Aš važiuosiu ne viena, tad apsaugos man nereikia. – Beno veidas momentiškai pasikeitė.

- Kas tave sieja su tuo apsauginiu?

- Man patinka, kai tu pavyduliauji. Pastebėjai šiuose namuose blondinę, rusaitę.

- Aš matau tik tave.

- Matyt todėl ir nepastebėjai, kad Džeikas su ja draugauja. Aš išgelbėjau Džeiko gyvybę. Jis mane saugo ir aš juo pasitikiu. – pasakiau ir pabučiavau jį.

- Aš tavęs visiems pavydžiu. Einu paskambinsiu.

Benui išėjus nužingsniavau į virtuvę. Nieko nebuvau valgiusi, tad išsitraukiau iš šaldytuvo jogurto indelį ir atsisėdusi ant stalo ėmiau valgyti.

- Pone, atsiprašau jei išgąsdinau. – pasakė Džeikas.

- Viskas gerai. Mudu šiandien išskrendam į Detroitą.

- Kas nutiko?

- Sofija, žodžiu ilgai pasakoti, bet ji bėdoje ir turiu padėti. Reikia tai sutvarkyti, kad nekliudyti pagrindiniam planui.

- Kaip pasakysit.

- Mieloji, aš priskambinau Krisui. – iš toli pasigirdo Beno balsas.

- Ką jis sakė? - paklausiau ir pajutau kaip kambaryje susikaupė įtampa.

- Ką jis čia veikia?

- Benai, baik juk jau paaiškinau viską. Aš su Džeiku nemiegu. Geriau sakyk ką sutarei su Krisu.

- Jis pasitiks tave oro uoste, parūpins ginklų ir mašiną. Jei reiks galėsit apsistoti pas jį.

- Puiku. Ak tiesa reikia, kad kas nuvežtu Ada pasiimti Tėjos iš darželio.

- Aš galiu ją paimti. – pasakė Benas.

- Tu tikras? Tavo koja.

- Viskas gerai aš galiu vairuoti, o ir su tavo dukra puikiai sutariu.

- Gerai, jei kas Ada tau padės, o dabar mums reikia važiuoti. – pasakiau ir

- pabučiavau, o jis apkabino ir prispaudė mane prie sienos.

- Pasiilgsiu tavęs. – pasakė pagaliau atsitraukęs ir dar kart pakštelėjo į lūpas.

Mudu su Džeiku išėjome. Įsėdus į mašiną Džeikas iškart prabilo.