Kai aš sugrįžau

2.52

Įlipau į automobilį persirengti. Arija įdėjo džinsus ir juodą džemperį. Atsargiai išlindau iš suknelės ir apsivilkau kitus rūbus. Išlipus prie automobilio stovėjo Benas.

- Olivija, tu esi tikra, kad tai gera mintis.

- Taip, jis pakenkė mano šeimai. Tu privalai nesikišti. Supratai? – paklausiau.

- Nesikišiu. – prižadėjo ir mes nuėjom vidun.

- Pagaliau. – suurzgė Kajus.

- Eime, aš kalbėsiu. – perspėjau visus.

- Olivija, kokia garbė. – pasakė Maiklas ir nusišypsojo.

- Aš negalėčiau to pasakyti. Susipažink, čia mano brolis. – parodžiau į Kajų. – na, o šis vos besitvardantis vyras yra Sofijos tėvas.

- Taigi vėl tarsimės? – paklausė vaikinas.

- Ne, šį kart tu neturi ko pasiūlyti tiesiog sumokėsi už tai ką padarei. Aš nesiruošiu žaisti gražiai. Tiesą pasakius aš išvis su tavim nežaisiu leisiu jiems. – parodžiau į vaikinus. – Jie žais su tavimi iki kol nuspręsiu tave pribaigti.

Girdžiu kaip nukrenta sunkus krepšys. Atsisuku pamatau Fredį su žnyplėmis rankose.

- Pradėkime nuo dantų. – pasakė Fredis ir priėjęs prie vaikino viena ranka pražiodė kita įkišo žnyples į burną ir išrovė dantį.

Toliau prie jo prisidėjo Kajus ir paėmė grąžtą ir suvarė į koją. Vaikinas ėmė rėkti ne savu balsu. Benas išėjo iš kambario, o Haris priėjo prie manęs.

- Kaip viskas pasikeitė, prieš penkerius metus tu mane palikai dėl to, kad esu bejausmis, o dabar pati tokia. – vaikinas vėl surėkia.

- Dažnai apie tai mąstau, kas būtų, jei tada nebūčiau išėjusi. Gal kartu augintumėme sūnų, o gal tai nieko nebūtu pakeitę. Bet atsukti laiko negaliu, tad galiausiai nustojau svarstyti. Dabar esu Ruso ir to nepakeisiu.

- Olivija nori pasakysiu kai ką kas sugriaus tavo vestuves? – paklausia Maiklas.

- Kaip tu nesupranti aš ir Benas būsim kartu. – pasakiau pasilenkus prie vaikino.

- Mano sesuo nemirė, ji prieš mėnesį pagimdė to padugnės vaiką. – pasakė ir spjovė man į veidą. Nusišluosčiau veidą ir paimu kažką panašaus į mačetę iš krepšio.

- Eik pragaran. – pasakau ir smeigiu tą daiktą į pilvo ertmę. Vaikinas ima springti krauju ir garsiai juoktis.

- Tu niekada su Benu nebūsi laiminga. – paskutiniu atokvėpiu dar pasakė.

- Olivija, kodėl tai padarei? Jis neturėjo taip greit mirti. – piktai paklausė Fredis.

- Sofi nuo to geriau nebus. – te pasakiau ir išėjau.

Lauke stovėjo Benas ir Džeikas. Abu rūkė. Džeikas iškart pasiūlė cigaretę ir man. Įkvėpus nikotino dūmų nusiraminau.

- Olivija, tau reiktu nusiplauti rankas. – pasakė Džeikas, o Benas tiesiog žiūrėjo ir negalėjo patikėti.

- Taip, man reikia vandens. – ramiai pažiūrėjusi į rankas pasakiau.

- Man atrodo mašinoje turiu buteliuką. – pasakė Džeikas ir nuėjo link mašinos.

- Tau viskas gerai? – mums likus dviese paklausė Benas.

- Taip, kodėl klausi?

- Na ant tavo rankų kraujas.

- Tai niekis. – prie mūsų priėjo Džeikas su buteliu vandens.

Aš nusiploviau rankas. Po to sėdome į mašiną ir išvažiavom.

Rytą atsikėliau vėlai. Pirmą kart po ilgo laiko normalei išsimiegojau. Pabudusi Beno neradau šalia. Nusiprausus ir apsirengus nusileidau žemyn. Virtuvėje prie stalo sėdėjo Benas, Arija ir Tėja. Ada pusryčiams kepė blynus. Aš atsisėdau šalia ir įsidėjau kelis.

- Tu pusryčiausi? – nustebo Benas.

- Taip esu labai alkana. – pasakiau valgydama.

- Po valandos atvažiuos tėvas.

- Gerai, Arija, gal išsivestum kur Tėja? – paklausiau.

- Aš važiuosiu pasiimti Sofi. Ją šiandien paleidžia. – pranešė.

- Mama, o gal galiu pas dlauge? – paklausė mergaitė.

- Gali, Džeikas tave nuveš. – pasakiau.

Toliau valgėme tylėdami. Galiausiai visi išsiskirstėme kas sau. Aš nuėjau į darbo kambarį. Turėjau pakeisti vieną sutarties punktą.

Galiausiai pasirodė Naidželas. Padaviau jam sutartį ir jis ėmė skaityti. Tikėjausi, kad jis to nedarys, bet perskaitė viską. Nustebau, kad nieko nesakęs pasirašė. Vieną egzempliorių atidaviau jam kitą pasilikau sau.

- Malonu su tavim tvarkyti reikalus. – pasakiau, o jis tik paspaudė man ranką ir išvažiavo.

- Olivija mums reikia pasikalbėti. – pasakė Benas.

- Tu teisus ir aš jau žinau ką nori pasakyti, tad sakyk.

- Vestuvių nebus. Po vakar aš negaliu tavęs vesti. – kaip įmanoma šalčiau pasakė.

- Maiklas man kai ką pasakė. Jis sakė, kad mudu kartu nebūsime laimingi ir jis teisus, nes tu nemyli manęs, o aš tavęs. Visa tai ką patyrėm per šį laiką labai šaunu, bet mes neskirti vienas kitam. Maiklas man pasakė dar kai ką. – pasakiau ir giliai įkvėpiau. – jo sesuo gyva ir pagimdė tavo vaiką.

- Negali būti jis melavo.

- Yra tik viena galimybė išsiaiškinti. Turi grįžti į Detroitą ir ją surasti.

- O ką man daryti, jei rasiu? Jei mudu nesusituoksim liksiu be cento.

- Vesk ją ir gyvenkite visi trys ilgai ir laimingai. – pasakiau.

- O kaip tu?

- Aš susikursiu savo pasaką. Tu nesi mano laiminga pabaiga, o aš nesu tavoji. Išsiskirkime draugiškai.

- Tada kam reikėjo šiandien atsitemti čia mano tėvą? – mačiau, kad vaikinas visai sutrikęs.

- Nes jis mane šantažavo, o dabar viskas mano rankose. Tau tereikia vesti savo vaiko motiną ir abu gausime ko norim. – pasakiau.

Benui išėjus neverkiau nesidraskiau tiesiog pasiėmiau butelį viskio ir gėriau. Tik dabar supratau, kad nieko nejaučiu. Net pati nepastebėjau kaip mano žmogiškumas mirė.

Sekmadienį praleidau su Tėja. Norėjau jai skirti daugiau laiko, nes per visus įvykius apleidau.